Susidurti su nepatenkintais žmonėmis pasitaiko nuolat. Visi specialistai (pardavėjai, mokytojai, kasininkės, gydytojai) stengiasi gerai padaryti savo darbą, bet periodiškai sulaukia klientų priekaištų. O kiek dar yra žmonių, kuriems iš principo viskas negerai!

Gintis ar neklausyti?

Bėda ta, kad į nepatenkintą žmogų beveik visi savaime reaguojame išgąsčiu. Tikrai, visi turėjome vaikystę ir konfrontuodavome su nepatenkintais suaugusiaisiais, kiekvieną kartą reaguodami didesniu ar mažesniu išgąsčiu.

O su juo kiekvienas elgiasi, kaip moka: pavyzdžiui, supyksta ar išreiškia atsakomąjį nepasitenkinimą. Arba sustingsta, apmiršta, sustabarėja. Arba ima grasinti. Arba pradeda kaltinti, gėdyti. Arba nusileidžia, pataikauja.

Ar net stengiasi sąmoningai susilaikyti, neparodyti emocijų, bet nepasitenkinimas vis tiek veržiasi lauk, nuodydamas ir taip negerą kontaktą.

Sunku ištverti patį procesą, sunku būna ir po jo, jam pasibaigus – žmogus dažnai jaučiasi kaip išsunkta citrina. O galbūt jo dar laukia visa darbo diena ir susitikimai su daugybe klientų. Nuotaika būna vis tiek sugadinta ir jėgos išsunktos.

O problema slypi tik ten, kad jo niekas nemokė, kaip reikia teisingai elgtis su nepatenkintais žmonėmis.

Psichoterapeutams, kurių toks darbas – priimti klientų reiškiamą nepasitenkinimą, yra lengviau, nes jie yra apmokyti ir specialiai paruošti tokioms situacijoms.

Kokia ta didžioji psichoterapeutų paslaptis?

Kai žmogus, specialiai apmokytas ir išugdytas, pastebi kitų nepasitenkinimą, jo dėmesys savaime nukrypsta į mylimojo savęs gelbėjimą.

Įsivaizduokite save jų vietoje ir kad jūs ruošiatės atidžiai išklausyti klientą, o pastarasis staiga pareiškia, kad jūs blogai atliekate savo darbą, nes nedarote kažko kitaip. Spragtelėjimas galvoje – ir viskas. Toliau tas žmogus jums jau nebeįdomus. Jus užpuolė ir reikia apsiginti bet kokia kaina.

Gynybos metodai įprasti – kontrpuolimas, teisinimasis ar net fizinis pabėgimas.

Kadangi visa tai vyksta savaime, tai pirmas dalykas, ką reikia padaryti, – „perimti rankinį valdymą“. Jeigu tai išmoksite padaryti, žinokite, kad pusė darbo jau įveikta.

Bet kaip tai padaryti? Teks išmokti pastebėti savo išgąstį dėl kito žmogaus nepasitenkinimo.

Tai nėra paprasta. Mes savo emocijas suvokiame tada, kai jau būname apimti įniršio arba smarkiai įsižeidę. O toliau jau būna sunku valdyti procesą.

Kad pastebėtume išgąstį, reikia skirti dėmesio pojūčiams – mūsų kūnas visada reaguoja. Širdis ima plakti dažniau, galbūt skruostai parausta ir panašiai.

Jums reikia turėti savą „signalinę sistemą“, kad greitai susigaudytumėte ir įžvelgtumėte sąryšį tarp nepasitenkinimo ir išgąsčio.

Kai tik išmoksite tai pastebėti – to užteks, autopilotas bus atjungtas, galėsite savarankiškai pasirinkti reakciją.

Toliau reikia priminti sau, kad prieš jus stovi „lygiavertis kitas“, o ne mama su tėčiu. Tada perjunkite rankenėlę galvoje atgal į režimą „dėmesys pašnekovui“.

Pravers ir pagalbinis tekstas mintyse: „Jis nepatenkintas, tai jis skundžiasi, kaip moka, jam reikia mano dėmesio ir pagalbos, o aš kaip tikras superherojus išgelbėsiu jį nuo visų bėdų.“

Nereikia gintis ir teisintis. Parodykite susidomėjimą ir užuojautą kito asmens problemai – lygiai taip pat, kaip pasielgtumėte, jeigu jis skųstųsi dėl ko nors kito, o ne dėl jūsų, ir jūs visiškai pritartumėte jo nepasitenkinimui.

Patikėkite, tai veikia puikiai. Ir asmeniniuose santykiuose taip pat.