Ryžtingumas, stiprybė, atsakomybė, drąsa, ryžtas, atsparumas (gebėjimas ištverti ir susidoroti su gyvenimo sunkumais), nepriklausomybė – visa tai savybės, kurias siejame su vyrais, ir kurias norime matyti savo sūnuose. Tačiau kartais santykius su savo berniukais kuriame taip, kad tai turi priešingą poveikį.

Kažkodėl mūsų kultūroje vis dar gaji baimė, kad vaiką galima per daug išlepinti dėmesiu ir tada jis bus nesavarankiškas ir priklausomas. Tai ypač pasakytina apie berniukus – manoma, kad jiems nereikia „visų tų švelnybių”.

Tačiau jei atsigręžtume į raidos teoriją, pamatytume, kad ankstyviausiame etape (nuo 0 iki 3 metų) motinos ir sūnaus emocinis ryšys vaidina pagrindinį vaidmenį, formuojantis baziniam pasitikėjimui pasauliu, gebėjimui užtikrinti prisirišimą, atsparumui stresui.

Jei šiame amžiuje mažylis bus pasotintas mamos rūpesčio ir meilės, jam bus lengviau atsiskirti nuo mamos ir pereiti į kitus raidos etapus. Jei šiuo laikotarpiu mama buvo šalta ir nutolusi nuo vaiko, jis šioje vietoje jaus deficitą, emocinį alkį, kurį bandys užpildyti suaugusiame gyvenime. Beje, neretai tokie berniukai užaugę būna labai žiaurūs.

Amerikiečių psichiatras Rossas Campbellas savo knygoje „Kaip iš tikrųjų mylėti vaikus” rašė, kad iki 8 metų amžiaus berniukui nepaprastai svarbios yra fizinės abiejų tėvų meilės apraiškos. Iš pradžių tai bus apkabinimai ir bučiniai, bet vėliau juos pakeis poreikis rodyti savo jėgą, kovoti ir rungtyniauti su tėvu ir kitais berniukais. Fizinis kontaktas taip pat bus svarbus, bet įgaus kitokią formą.

Daugelis žmonių mano, kad jeigu tėvas bus žiaurus sūnui, tai jam nieko kito nebeliks, kaip tik užaugti brutualiu vyru. Tačiau čia mes susiduriame su paradoksu: kuo tėvas griežčiau elgiasi su savo vaiku, tuo panašesniu į moterį užauga sūnus.

Berniukui svarbu identifikuoti su tėvu kaip su tos pačios lyties atstovu. Prie to prisideda meilės ir švelnių jausmų išraiška, o ne atvirkščiai.

Kas dar gali būti negerai seksualinio susitapatinimo procese? Pavyzdžiui, nesantis tėvas (mirė, tėvai išsiskyrė). Patį jo nebuvimą nesunkiai galima kompensuoti bendravimu su kitais vyrais (seneliu, treneriu, dėde ir t. t.). Tačiau jei motina blogai kalba apie tėvą ar apskritai apie vyrus, berniuko smegenyse įvyksta sprogimas – jis negali savęs priskirti prie vyrų, nes nenori būti blogas savo motinai, bet ir nesupranta, kas jis tada yra, jeigu ne vyras? Berniukui tenka atsisakyti savo vyriškų savybių ir apraiškų.

Ta pati istorija, jei tėvas nominaliai egzistuoja, tačiau nedalyvauja nei šeimos gyvenime, nei auklėjime. Paprastai motina tokioje šeimoje yra valdinga tironė, gniuždo ir nuvertina tėvą ir apskritai viską pati vairuoja.

Žodžiu, berniukui reikia stipraus vyro įvaizdžio, iš kurio jis galėtų imti pavyzdį. Motina gali palaikyti šį įvaizdį, pavyzdžiui, pasakojimais apie gerus tėvo poelgius, demonstruodama pagarbą vyrams.

Yra dar keletas būdų, kaip atimti iš berniuko vyriškumą:

• jei tėvai sūnui transliuoja signalą, kad jie nenorėjo, jog jis gimtų, arba norėjo kitos lyties vaiko, berniukui taip pat bus sunku priimti save ir savo vyriškumą;
• itin globėjiška, autoritarinė motina slopins sūnų, nesuteikdama jam pasirinkimo laisvės, galimybės būti savimi, imtis iniciatyvos. Dažnai tokios motinos iš sūnaus užsiaugina sau psichologinį vyrą (psichologinis incestas).

Trumpai tariant, motinos, kurios neturi vyro arba jų santykiai su juo yra problemiški, šį vaidmenį užkrauna savo sūnui. Jos tikisi, kad jų vaikas suteiks joms tai, ką turėtų suteikti jų sutuoktinis. Jos nepaleidžia sūnaus iš glėbio net ir tada, kai jis jau seniai peržengė suaugusiojo slenkstį.

Kitas visu 100% veikiantis metodas – sūnaus vyriško orumo žeminimas. Kai kurie tėvai be jokio sąžinės graužimo ir, kaip jiems atrodo, juoko dėlei tyčiojasi iš berniuko išvaizdos: storulis, nugeibėlis ir pan. Arba sako, kad jo rankos ne iš tos vietos dygsta, kad jis silpnas, kad jokia mergaitė niekada į jį nežiūrės. Jie taip pat juokiasi iš jo siekių, svajonių, jausmų, bandymų parodyti save. Pasitaiko ir fizinio smurto.

Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau turi galimybių pasipriešinti. Jis viską sugeria kaip kempinė. Tėvų, kaip artimiausių ir autoritetingiausių žmonių, vertinimai ilgainiui tampa jo paties vertinimais. Taip berniukas pradeda save laikyti „nepakankamai vyru”. Jis menkai save vertina ir yra įsitikinęs, kad neturi vyriškų savybių.

.