Kam reikia mokytis pyktis? Tam, kad santykiuose visada bus konfliktų. Ir mokytis sąveikauti konflikto metu tenka jau suaugusiame gyvenime, nes mažai kas vaikystėje įgijo ginčytinų situacijų sprendimo įgūdžių. Jei šie įgūdžiai nežinomi ir neįsisavinti, į darbą paleidžiami mūsų pačios seniausios instinktyvios reakcijos – mušk, bėk, apmirk.
Išleisti garą, duoti valią jausmams, žinoma, naudinga, tai gali būti efektyviau už bet kokias diplomatines derybas. Tačiau visa tai suryja pernelyg daug energijos ir ne kiekviena situacija verta tokių sąnaudų, tiek jėgų ir sveikatos.
Tai kaipgi mokytis pyktis? Kokiu būdu galima būtų nukreipti barnį konstruktyvia vaga?
Būtina suvokti, kokius jausmus jums sukelia pretenzijos. Kaip taisyklė, tai būna susierzinimas ir pyktis.
Būtina suprasti, kad nesutarimus sukėlė kažkokia tarp jūsų iškilusi kliūtis, o ne jūs patys. Skirtingi požiūriai, neišsakyti žodžiai ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
Būtina drauge viską aptarti. Stenkitės nepertraukinėti, kalbėkite savo vardu ir apie save „aš jaučiu”, „aš tikėjausi” – šita bendravimo abėcėlė kol kas vis dar labai sunkiai suvokiama, ypač kivirčo įkarštyje.
Venkite kaltinimų.
Klausykitės.
Fokusuokitės ne į karštosiomis ištartas frazes, o į tai, kas gali už jų slypėti.
Periodiškai grįžkite prie pirmojo punkto – tai padės valdyti emocijas. Aptarinėkite tai, kas vyksta dabar, nemeskite į ginčo liepsną senų nuoskaudų. Kalbėkitės, turėdami galvoje antrąjį punktą. Neverta švaistyti resursų aiškinantis „kas teisus”. Svarbu išgirsti priešais jus sėdintį žmogų.
Pamėginkite susikeisti vietomis. Tai padės nukreipti konfliktą konstruktyvia vaga. Teisingai išėjus iš konflikto, be liūdesio ir vis dar likusių nesutarimų liks pojūtis, kad judu vis dar dviese, judu kartu.
Nesvarbu, ar konfliktas kilo su artimu žmogumi, ar su kolega, vaiku – atviras pokalbis visada bus puikus žingsnis suartėti. Už atviro pokalbio slypi pagarba, o paskui seka artumas. Ar teko kada pažvelgti į konfliktą kaip į priemonę suartėti?
