Pyktis visuomet turi prasmę

Ar kada nors kito žmogaus pyktis jums atrodė nepagrįstas? Perdėtas? Visiškai neproporcingas nutikusiai situacijai? O ar buvo taip, kad jus nustebino jūsų pačių pyktis? Šiame straipsnyje paaiškinsime, kodėl visą pyktį – nors kartais ir tokį nesuprantamą – galima racionaliai paaiškinti.

Štai trys pagrindiniai būdai, kaip suprasti iš pirmo žvilgsnio perdėtą pyktį. Nors kartais pykčio priepuoliai gali atrodyti nelogiški, tačiau jie visiškai suprantami psichologiškai. Ir suvokus kito žmogaus pykčio priežastis, galima padėti jam tą pyktį nugalėti.

Pirmasis variantas. Įpykęs žmogus jau buvo susierzinęs, nusivylęs, pyktelėjęs dėl to, ką pasakėte ar padarėte, tačiau užgniaužė jausmus savyje. Kodėl? Veikiausiai todėl, kad yra išmokytas vengti konflikto, jei tik tai įmanoma. Tačiau ši paskutinė provokacija, nors ir itin nereikšminga, galėjo paprasčiausiai išvesti jį iš kantrybės. Žmogus stengėsi neišreikšti savo pykčio, tačiau pyktis vis kaupėsi ir galiausiai prasiveržė.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Svarbu suvokti, kad susierzinimas ar pyktis, kurie ne iš karto išsakomi, nebūtinai dingsta ar išblėsta. Jie gali kunkuliuoti viduje, ir kai žmogus dar vėliau suerzinamas, pykčio viduje laikyti nebepavyksta. Taigi jei jums atrodo, kad žmogus smarkiai supyko dėl nereikšmingų dalykų, gali būti, kad pyktis kaupėsi žymiai anksčiau. Jūs tiesiog to nepastebėjote.

Jei jums atrodo, kad pykstama dėl smulkmenų, gali būti, kad jūs jau anksčiau tą žmogų supykdėte, nors jis to ir neišreiškė. Štai kodėl svarbu paklausti, ką dar jūs pasakėte ar padarėte, kas galėjo žmogų suerzinti. Kad ir ką jis sakytų, nesumenkinkite jo pykčio, priimkite jį kaip pagrįstą. Paskatinkite išreikšti pyktį, tačiau tai nereiškia, kad turite sutikti su viskuo, kas sakoma – ypač jei žmogaus pyktis kilo dėl klaidingai suprasto jūsų elgesio. Jums tiesiog reikia žmogų užtikrinti, jog suprantate, kad tokia klaidinga jūsų elgesio interpretacija jį galėjo labai nuliūdinti.

Antrasis variantas. Gali būti, kad ankstesnį žmogaus pyktį išprovokavote ne jūs, bet kažkas kitas. Ir dabar tas pyktis yra perkeltas ant jūsų. Labai dažnai mes laikome pyktį viduje ir neleidžiame žmogui, su kuriuo bendraujame, suprasti, kad kovojame su prasta nuotaika – nesvarbu, ar kažkas nutiko darbe, ar mus nuliūdino kito nejautri ar agresyvi pastaba, ar apskritai patyrėme nesėkmę. Tai iš tikro gali būti bet kas, ką suvokiame kaip neteisybę ir kas padaro mus pažeidžiamus. Pyktis gali veikti kaip apsaugos mechanizmas nuo bejėgiškumo. Taigi jei žmogus supyksta pernelyg greitai, gali būti, kad jis buvo anksčiau priverstas pasijusti silpnu ar bejėgiu.

Tokio scenarijaus atveju svarbu nepriimti kito žmogaus žodžių asmeniškai. Veikiausiai jie vos laikėsi nepratrūkstą, kol jūs ištarėte „ne tą“ žodį ar „ne taip“ pasižiūrėjote. Tokiais atvejais gali būti itin sunku nereaguoti neigiamai. Juk ir jus užplūsta nepatogios emocijos, jaučiatės puolamas ir menkinamas.

Taigi visuomet galite atsargiai paklausti, kodėl tą žmogų taip suerzinote. Ir gal kažkas jam nutiko prieš tai, kas įskaudino. Galbūt jis norės pasipasakoti, kas nutiko. Šiuo momentu neapsimoka kelti klausimo, ar tas pyktis teisėtas, kadangi kitai pusei jis atrodys normalus, pateisinamas ir logiškas.

Trečiasis variantas. Jūsų elgesys, kad ir koks būtų nekaltas, galėjo pasąmoningai priminti žmogui apie praeities aplinkybes, kurios sukėlė jiems pyktį, – tačiau pykčio tuo metu jie negalėjo išreikšti ir išgyventi. Psichoneuroimunologai, tokie kaip Candace Pert, parodė, kad emocijos turi fizinę egzistenciją – kaip neuropeptidai, slypintys mūsų viduje, laukiantys progos pasireikšti.

Bet koks dabarties išgyvenimas gali sukelti praeities prisiminimus ir „užkurti“ neišgyventų jausmų (kartais labai senų) katilą. Štai kodėl kartais visiškai nereikšmingi atsitikimai virsta pykčio šaltiniu. Juk dabar ankstesnis žmogaus nerimas, nepilnavertiškumo jausmas ar gėda nebesulaiko žmogaus pykčio ir dabarties situacija išgyvenama kaip praeities nutikimo analogas.

Jei tuo momentu jūs galėtumėte žmogų nuraminti ir pasikalbėti apie jo pyktį, svarbu paklausti, kokius kitus jausmus jūsų žodžiai ar veiksmai galėjo sukelti. Svarbiausia, ką galite padaryti – tai pripažinti tą skausmą, kuris veikiausiai slypi po netikėtu pykčio priepuoliu. Pyktis greičiausiai kyla iš senų jausmų – bejėgiškumo, meilės ir pagarbos trūkumo, nepasitikėjimo, nevertinimo, neadekvatumo.

Galiausiai ir nesvarbu, ar tai, kas ką tik įvyko, prasmingai susisieja su jų praeities įvykiais. Dabarties aplinkybės galėjo tik atsitiktinai būti susijusi su pykčiu, kurį žmogus galimai laikė užspaudęs nuo pat vaikystės. Ir tokiais atvejais, nors žmogaus pyktis neginčijamai nukreiptas į jus, jis visiškai nesusijęs su jumis.

Jei atsiduriate tokioje situacijoje ir jaučiate, kad ne jūs esate to žmogaus pykčio priežastis, tačiau atsitiktinai jį užkabinote, geriausia – nesiginčyti, nesiginti, neatsakinėti į užgaulius žodžius. Pasistenkite likti ramūs ir paklauskite pykstančiojo, ar jis galėtų padėti jums geriau suprasti, kaip jis suvokė jūsų žodžius ar veiksmus, kadangi jūs tikrai nenorėjote nieko blogo. Empatija išmuš jį iš vėžių, ir pyktis gali sušvelnėti.

Ir jei takto, savikontrolės ir susivaldymo dėka galėsite valdyti situaciją, galbūt jis ims galvoti apie tai, kas iš tikro išprovokavo pyktį. Nemėginkite imtis psichologo vaidmens, tačiau galite paklausti, ką tam žmogui priminė jį suerzinęs jūsų elgesys.

Visais šiais trimis atvejais pyktis, nors ir išpūstas, iracionalus, nesavalaikis, turi savo pagrindą. Tačiau ne esamoje realybėje. Jei sugebėsite suprasti kito žmogaus pykčio priežastis, galėsite geriau su jomis susitvarkyti. Tuomet kitas žmogus liausis pykti ant jūsų ir galbūt – ims ieškoti priežasčių savyje.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *