Pati didžiausia klaida santykių pradžioje – tai įsitikinimas: „aš ypatinga/ypatingas ir su manimi jis/ji pasikeis!”

Deja, taip niekada nebūna!

Pradėdamas santykius žmogus visų pirma turi suprasti, ko nori ir ko nenori. O taip pat apsispręsti dėl dalykų, kurie leistini santykiuose, o kurie – kategoriškai ne. Tačiau realiame gyvenime dažniausiai žmonės iš pat pradžių nepriima kokio nors partnerio bruožo ir nepaisant to toliau tęsia santykius, tuokiasi, gimdo vaikus, pešasi, niekaip negali perdaryti partnerio savo reikmėms, o toliau – geriausiu atveju bus vizitai pas psichologą, blogiausiu – skyrybos.

Kyla logiškas klausimas: o kam reikėjo į visa tai veltis, jeigu jau iš pat pradžių buvo aiškūs dalykai, su kuriais nesiruošėte taikstytis?

Kiekvienas žmogus turi savo „noriu” ir „nenoriu”, „leistina” ir kategoriškai neleistina”. Pavyzdžiui, aš nepakenčiu rūkymo. Šitas punktas man – tabu. Ir jeigu mano potencialus partneris rūko, tai su juo turbūt neverta kurti santykių – iš anksto akivaizdus ir aiškus sprendimas. Juk vis tiek negalėsiu susitaikyti su jo rūkymu. Tai reiškia, kad reikės priversti jį mesti. O prievarta – tai jau asmeninės erdvės ribų pažeidimas. Manau, esmę supratote.

Yra dalykų, kuriuos iš pat pradžių įvardinčiau kaip rizikos faktorius, tokių, kurie retai veda į laimingus santykius. Apie juos ir norėčiau dabar papasakoti. Juos pastebėjus pačioje santykių pradžioje, paskui galima sutaupyti kelis gyvenimo metus, užuot susigriebus, kai jau sukurta šeima ir po namus laksto vaikai.

Tekstas turėtų būti ypatingai aktualus tiems, kurie vis dar ieško. Kad nereikėtų švaistyti laiko perspektyvos neturintiems santykiams, siūlau renkantis partnerį atkreipti dėmesį į šiuos momentus.

• Vienas iš partnerių jaučiasi blogesnis, kvailesnis, nevertas;
• Klausantis partnerio žodžių ir stebinti jo elgesį, jus reguliariai apima pyktis, pasipiktinimas, tačiau jūs šiuos jausmus slopinate;
• Dažnai tenka jį/ją teisinti. Sunki vaikystė, ne iš blogos valios, ne specialiai ir t.t.;
• Kontrolė. Kad ir kuo ji būtų užmaskuota;
• Žmogus nesugeba savarankiškai priimti sprendimų. Aptarinėja kiekvieną savo veiksmą su mama, tėčiu, draugais;
• Nuolatinės manipuliacijos. Žaidžia jūsų kaltės, pareigos jausmais;
• Pasyvi agresija. Erzinantys „dūriai”, pašaipos, sarkazmas – visa tai maskuojama „aš gi iš meilės…”;
• Agresyvūs išpuoliai – kaltinimų, isterijų, riksmų, reikalavimų pavidalu;
• Jūs absoliučiai, fundamentaliai skirtingi. Iš gyvenimo norite visiškai skirtingų dalykų. Taip pat – savo nuomonės ir norų piršimas kitam žmogui.

Visų čia išvardintų niuansų pasitaiko bet kokiuose, netgi visiškai normaliuose santykiuose. Kartais netgi dažnai. Tiktai kyla klausimas: „Ar tie žmonės jaučiasi laimingi?”

.