Meilė yra abipusis jausmas. O santykiai, kuriuose gyvuoja aistra, priklausomybė, ilgos skambučių laukimo valandos, reti susitikimai, kasdienybę užpildžiusios nuolatinės mintys apie tą, kurio nėra šalia, – visa tai neturi nieko bendra su meile, nes nėra nei to, kuris myli, nei to, kurį myli: vienas ištirpęs, kitas – išgalvotas. Čia nėra dviejų žmonių. Neatsižvelgiama į mylinčiojo poreikius bei troškimus ir nėra mylimojo asmenybės.
Yra stiprūs jausmai, milijonai minčių ir planų, mąstymas apie jo žodžius, pasiteisinimų ieškojimas ir t. t. Be atsako mes „mylime“ ne kitą žmogų, o pačią savo meilę. Tai aukos meilė savo kančiai, emocijų audrai, užpildančiai dvasinį gyvenimą, kuriame yra daug tuščių vietų.
Nepaisant visų kančių, mylėti be atsako yra kur kas lengviau, nei būti brandžiuose santykiuose. Nereikia prisitaikyti prie kito, pastebėti jo trūkumų ir pakęsti juos, nereikia būti šalia tikro žmogaus. Daug lengviau gyventi su svajone nei su tikru ir gyvu žmogumi. Kai kontaktai būna reti, mes nematome savo partnerio tokio, koks jis yra, ir neturime galimybės jo pažinti. Mus apakina noras būti kartu ir nusipelnyti jo dėmesio. Mes nežinome, koks jis yra kasdien, kas jam svarbu, kokios jo vertybės, kaip jis elgiasi įvairiose situacijose. Todėl mes sukuriame jį savo vaizduotėje.
Meilės be atsako auka užpildo savo gyvenimą emocijomis. Viduje ji yra tuščia, atitrūkusi nuo savojo Aš ir nesupranta, kur baigiasi jos asmenybė, o kur prasideda kažkieno kito. Auka neįsivaizduoja, kaip save padaryti laimingą, ko jai iš tikrųjų reikia. Kad nesusidurtų su nepakeliamai bauginančia vidine tuštuma, ji pripildo savo vidų jausmų ir fantazijų. Ji puoselėja lūkesčius, kad už tokį atsidavimą ir kančias jai pagaliau bus atlyginta.
Tačiau paradoksas tas, kad kai tokia pora nuo nelaimingos meilės scenarijaus pereina prie bendro gyvenimo ar bent artimų santykių, aistros iškart išblėsta. Galbūt kartu jie ištvers šešis mėnesius, bet po to vėl apims stiprių emocijų ilgesys, nes jie „mylėjo“ pačią meilę, o ne partnerį. Pora išsiskirs ir ieškos naujo būdo kentėti…
Dažnai manoma, kad žmonės, užmezgantys „sunkius“ santykius, tiesiog negalvoja apie savo ateitį. Jie stokoja savigarbos jausmo ir neturi įpročio rūpintis savimi.
Tokie žmonės paprastai pasirenka vieną iš dviejų kraštutinumų: mylėti visus, išskyrus save, arba mylėti tik save. T. y. yra tie, kurie tik duoda, o kurie tik ima. Tačiau iš tikrųjų abu yra susiję su savęs nemylėjimu.
Pirmieji yra gelbėtojai, geros merginos ir vaikinai, nelaimingos meilės aukos, linkusios užmegzti „sunkius“ santykius. Jiems rūpi visi, išskyrus save. Kartą jie išmoko, kad meilę ir šilumą reikia užsitarnauti, kad intymumas ir skausmas yra neatsiejamai susiję.
Antrieji yra vartotojai. Jie įsitikinę, kad kitus žmones reikia išnaudoti, gauti iš jų visokios naudos, bet jie patys kitam nieko neduos.
Psichologai įsitikinę: meilė gali būti tik abipusė. Ji gyvena ten, kur yra dvi asmenybės. Jei yra tik viena asmenybė, o antrasis asmuo joje „ištirpsta“ (arba yra „išnaudojamas“), tai neturi nieko bendra su meile. Tai aukos priklausomybė nuo tirono, vergo – nuo savo šeimininko. Ir atvirkščiai.
