Kodėl būtina išlaikyti psichologinį atstumą?

Išlaikydami tinkamą distanciją tarp savęs ir kitų žmonių, galėsite jaustis jaukiau ir labiau užtikrintai šiame pasaulyje. Kodėl tiek žmonių daro tą pačią klaidą ir atveria savo sielą menkai pažįstamiems?

Beje, atverti savo sielą nepažįstamiems nėra taip baisu, kaip tai padaryti žmonėms, su kuriais dažnai susiduriate. Jeigu išsipasakojote netinkamam asmeniui, kur garantija, kad tai nepakenks jūsų gyvenimo kokybei? Nepažįstamasis gal su jumis daugiau nesusitiks, o jūsų aplinka bus visada šalia.

Laikytis psichologinės distancijos iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, bet iš tiesų būna kur kas sunkiau. Mat žmonės nėra robotai, jie turi turtingą emocinį pasaulį. Kasdien būti tos pačios nuotaikos negali niekas.

Pavyzdys gali būti sutuoktinių santykiai. Vyras ir žmona laikosi trumpos psichologinės distancijos, bet štai jie susipyko. Kas tada? Kiekvienas pašalinis gali pastebėti jų santykių šaltumą ir įtampą. Partneriai ims laikytis atokiau vienas nuo kito. Kai tik konfliktas baigsis ir jie susitaikys, viskas vėl sugrįš į savo vietas.

Su artimais žmonėmis galima palaikyti glaudų kontaktą, nors ir čia būna išimčių. O kaip su darbo kolegomis? Vakar žmogus draugiškai paplekšnojo per petį, o šiandien grubiai išpeikė kitų akivaizdoje. Vakar jūs buvote reikalingi, o šiandien jus jau ignoruoja.

Kad tokia padėtis jūsų giliai netraumuotų, mokykitės iš anksto palaikyti distanciją. Neskubėkite pereiti prie kreipinio „tu“ su naujais pažįstamais. Jeigu mokytojai leistų vaikams kreiptis į juos „tu“, jie seniai būtų praradę bet kokį autoritetą.

Emocinis motinos ir kūdikio ryšys prasideda nuo gimimo. Kol vaikas dar neina į mokyklą, jis būna ypač glaudus. Vaikui augant atstumas nuolat didėja. Pasitaiko tokių motinų, kurios neleidžia šiam atstumui augt. Jos nori visada matyti atžalą šalia, būti jai artimiausiu žmogumi – net tada, kai vaikui būna jau per 30. Kaip jaučiasi toks vaikas? Jis praranda didelę savo gyvenimo dalį ir jaučiasi priklausomas.

Kuo trumpesnė distancija, tuo labiau pažeidžiami mes esame šiuose santykiuose. Minimali psichologinė distancija pateisinama tik mamos ir kūdikio bei vyro ir žmonos santykiuose. Ji turi būti pagrįsta pasitikėjimu ir neperaugti į patologinį pavydą.

Kai vaikai užaugs, nepraraskite su jais ryšio, mylėkite ir padėkite jiems, bet nesistenkite sulaikyti šalia savęs. Dėl tos priežasties psichologai jaunai porai rekomenduoja gyventi atskirai nuo tėvų. Suaugę vaikai turi gyventi pagal savo taisykles.

Nuosekliai laikydamiesi distancijos, bet kokioje draugijoje ar kolektyve jausitės kur kas laisviau. Visada elkitės mandagiai ir nebijokite svetimos nuomonės.

Ezopas yra sukūręs puikią pasakėčią apie tai, kad visada atsiras žmonių, kurie sukritikuos bet kokį elgesį. Tėvas su sūnumi išsiruošė į turgų. Tėvas jojo ant asilo, o sūnus žingsniavo šalia. Pakeliui jie sutiko žmonių, kurie pasmerkė tėvą, neužleidusį savo vietos sūnui. Kitą dieną ant asilo jojo sūnus, o tėvas ėjo šalia. Jie sutiko žmonių, kurie pasmerkė sūnų. Trečią dieną abu jojo ant asilo, ir žmonės pasmerkė juos, kad kankina gyvūną. Ketvirtą dieną jie abu ėjo šalia asilo ir net nešė jo naštą, o žmonės vis tiek išsišaipė iš jų. Berniukas suprato svarbų dalyką: nesvarbu, ką darytum, vis tiek atsiras žmonių, kurie tave pasmerks.

Todėl nereikia bijoti žmonių ir jų nuomonės, o suartėjimas bus įmanomas tada, kai gerai pažinsite tuos, kurie jus supa.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *