Kodėl geriems žmonėms gaunasi bloga santuoka

Štai jums mįslė, kurią man tenka stebėti savo kabinete kelis kartus per savaitę. Ateina du žmonės – vyras ir žmona. Ir sako, kad jų santuoka nelaiminga, kad jie nori ją pagerinti, nes toliau taip gyventi neįmanoma.

Ir štai ji – mįslė: nė vienas iš jų nėra blogas žmogus. Jie nesimuša, nesikeikia, neįžeidinėja vienas kito. Abu stengiasi būti gerais žmonėmis ir jiems tai visai neblogai gaunasi. Tik santuoka nesiklijuoja.

Kodėl taip yra?

Beveik juodi akiniai

Dėl visko kaltas mūsų netobulumas. Ir žmogaus psichologijos pagrindų neišmanymas.

Praktiškai visi tyrimai rodo, kad santuoka nepatenkinti sutuoktiniai pradeda neteisingai traktuoti, t.y. vertinti partnerio elgesį. Jo geruose poelgiuose ima įžvelgti užslėptus motyvus ar galvoja, kad partneris prisiverčia taip elgtis.

Pavyzdžiui, po barnio žmona stengiasi kaip nors susitaikyti ir ima gaminti ypatingą vakarienę. O vyras žvelgia į skanėstus ir galvoja: viskas aišku, ji nori užglaistyti savo kaltę, kad rytoj jis visgi nuvežtų ją į IKEA.

Arba netgi gali pagalvoti, kad ji jau seniai tą mėsą laikė, štai ir nutarė kažką pagaminti, kad produktas neprapultų. Barnio priežastimi mūsų herojus laikys įgimtą žmonos piktybišką charakterį, o ne kokius nors kitus faktorius.

Kaip manote, ar greitai šioje poroje įsiviešpataus taika ir ramybė? Galiu drąsiai teigti, kad negreitai.

Taip vadinamas santuokinis stresas mūsų herojui tik stiprės, nes save jis laiko geru, o apie žmoną jau viską suprato: ji piktybiška kalė. Visa tai tik didins jo nepasitenkinimą. Ir jis atitinkamai elgsis.

Blogiausia iš įmanomo

Tai veikia štai kaip – sutuoktiniai dėl kažko nesutaria ar vienas kito nesupranta. Visa tai pakeičia tuos “filtrus”, per kuriuos jiedu anksčiau žvelgė vienas į kitą, ir abu pradeda iš visų jiems prieinamų traktuočių rinktis pačias blogiausias.

Tarkime, vyras neatsiliepė į telefono skambutį. Vietoje to, kad pagalvotų “tikriausiai neišgirdo skambučio”, žmona tuojau pat pradeda pykti: “Jis tyčia taip daro, juk mato, bjaurybė, kad tai aš skambinu ir specialiai nekelia ragelio, kad jis kur prasmegtų!”

Įtikinusi save (o įtikinti save tokiais dalykais ypatingai lengva), kad vyras – štai toks bjaurybė neraliuotas, mūsų herojė atitinkamai su juo ir elgsis. Pavyzdžiui, vakare lovoje atsuks vyrui nugarą ir ignoruos visus jo mėginimus ją išjudinti.

Įdomiausia štai kas. Kai po poros dienų vis dar įsižeidęs vyras lygiai taip pat ignoruos jos pačios bandymus jį išjudinti lovoje, moteris visiškai nuoširdžiai pyks: juk jos šaltumas buvo įžūlaus jo elgesio pasekmė, o štai kuo ji pati išprovokavo jo šaltumą – galva neišneša, nieko negaliu suprasti! Turbūt jau gimė tokiu piktybišku bjaurybe!

Kitaip sakant, savo elgesį ji aiškina suprantamomis ir galbūt netgi protingomis priežastimis (juk ji paprasčiausiai bandė parodyti vyrui, kad tas neleistinai pasielgė), o vyro poelgius ji aiškina neigiamais jo asmenybės bruožais.

Kaip manote, ar greitai šioje poroje įsiviešpataus taika ir ramybė? Galiu drąsiai teigti, kad negreitai.

Ir visa tai dedasi nepaisant to, kad abu yra puikūs, geri žmonės.

Aš – visai kitas reikalas

Norėčiau ypatingai pabrėžti šį momentą – maža to, kad žmonės iš visų įmanomų partnerio elgesio priežasčių variantų pasirenka patį blogiausią, tai jie dar ir lygiai tokį pat neleistiną savo pačių elgesį aiškina visiškai kitaip.

Pavyzdžiui, vyras mano, kad žmona ilgai plepa telefonu todėl, kad jis jai neįdomus, o pats ilgai kalbasi dėl to, kad jam būtina prasiblaškyti.

Arba štai žmona galvoja, kad vyras nedovanoja jai dovanų, kadangi daugiau nebemyli, o ji jam nedovanoja dovanų todėl, kad nežino, kas jam patinka.

Kuo labiau savus veiksmus traktuojame teigiamai, o partnerio veiksmus – neigiamai (tame tarpe ir tuos pačius veiksmus, kokius patys darome), tuo stipresnį santuokinį stresą jaučiame, tuo blogiau mums šitoje santuokoje.

Ir visa tai, dar sykį priminsiu, daro išties, realiai geri žmonės.

Ką gi daryti?

Tuose pačiuose tyrimuose buvo išsiaiškintas ir kitas dalykas. Savo santuoka patenkinti sutuoktiniai veikė visiškai kitaip. Jie traktavo partnerių elgesį greičiau teigiamai, negu neigiamai.

Pavyzdžiui, nagrinėjant mūsų jau pateiktą pavyzdį, vyras, užuot įtikinėjęs save, kad žmona – piktybiška bjaurybė, dažniau pagalvos: kokią puikią žmoną turiu, ji siekia mane pradžiuginti, surengti mums šventę, kaipgi ji manimi rūpinasi.

O pavyzdyje su vyru ir telefonu jo žmona pagalvos: vyras nekelia ragelio, nes tikriausiai šiuo metu smarkiai užsiėmęs. O darbuojasi jis tiek daug dėl manęs ir vaikų. Kaip man pasisekė su vyru, kaipgi jis mus vertina.

Pavyzdyje su žmona ir telefonu vyras pagalvos, kad ji daug plepa dėl to, kad nori tiesiog prasiblaškyti, pasidžiaugti bendravimu – visiškai nekaltas troškimas.

O pavyzdyje su dovanomis žmona pagalvos, kad vyras nelabai įsivaizduoja, ką jai galima būtų padovanoti, štai ir dvejoja.

Kur nuves tokie partnerio elgesio vertinimai? Nelabai patyrę santuokoje žmonės gali man pasakyti, kad tai nuves į visišką nebaudžiamumą. Aš netgi linkęs sutikti – visiškai teisingai, jeigu vienas partneris – egoistiška kiaulė, tai būtent taip viskas ir gausis.

Bet jūs gi pamenate, mes pasakojame apie situaciją, kai abu partneriai – geri žmonės. Štai su gerais žmonėmis taip nenutiks. Tyrimai rodo, kad štai toks abipusis pozityvus poelgių traktavimas išties džiugina abu partnerius.

Taip kad jei sekantį kartą jums kils noras kaip nors negatyviai paaiškinti partnerio elgesį, sustokite ir pamėginkite paieškoti pozityvaus paaiškinimo. Patys pamatysite, kaip pagerins jūsų santuoką šitas nelengvas, anaiptol ne paprastas, tačiau labai naudingas veiksmas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *