Daugumoje atveju mums sukelia skausmą mūsų įsitikinimai apie tai, koks turi būti mūsų gyvenimas ir kaip į mus turi žiūrėti kiti žmonės. Tai yra mūsų iliuzijos apie realybę.

Atsisakyti savo iliuzijų – tai rizika. Rizika prarasti pasaulio vaizdą, rizika nustoti savo akyse būti „geram“ ar „kenčiančiam“ ir galiausiai rizika atvirai pažvelgti į akis savo gyvenimui bei pamatyti jį tokį, koks yra – neteisingas, klaidingas, kartais nelogiškas, lepinantis arba negailestingas, tai yra, įvairus.

Daug kam yra paprasčiau neieškoti klaidų savyje ir versti savo artimuosius, kad jie pasikeistų ir viskas būtų taip, „kaip aš noriu“. Iš čia kyla šeiminiai konfliktai, nesutarimai tarp partnerių, kentėjimai dėl to, kad kažko gyvenime trūksta, ir taip toliau.

Paradoksas: dauguma supranta savo įsitikinimų tuštumą ir bergždumą tik atsidūrę mirties patale.

Kol mes kabinamės į savo įsitikinimus ir stengiamės sukurti gyvenimą pagal mūsų supratimą, kenčiame pirmiausia mes patys. Yra dalykų, kuriuos reikia priimti kaip faktą ir nesikankinti, kad pasaulis yra būtent toks.

Visi žmonės mano kitaip ir mato pasaulį kitokį. Todėl kiekvieno žmogaus vertybių sistema skiriasi. Ar verta laužyti ietis įrodinėjant, kas teisus, o kas kaltas, jeigu abu žiūri „filmą apie šitą gyvenimą savo galvoje“?

Jūsų partneris išreiškia meilę ir jaučia ją kitaip nei jūs, ir apskritai jis yra kitoks. Jeigu jis būtų 100 proc. jūsų kopija, jūs greitai susierzintumėte ir nusiviltumėte vienas kitu.

Šiame pasaulyje egzistuoja ligos ir mirtis, taip pat negalios ir silpnumas. Neįmanoma pragyventi gyvenimo su jais nesusidūrus.

Šiame pasaulyje egzistuoja neetiški ir nepadorūs žmonės, linkę į išdavystę, vagystes ir kitus bjaurius poelgius. Daugumai iš jų patinka būti tokiais. Palikite juos ramybėje su jų įsitikinimais ir tiesiog sumažinkite tokių tipų skaičių savo aplinkoje.

Ką žmogus šneka ir ką daro – skirtingi dalykai. Jo tikruosius įsitikinimus galima sužinoti iš poelgių, o ne iš žodžių.

Jeigu kažkas nepatinka gyvenime, verta paklausti savęs, ką aš galiu čia ištaisyti. Jeigu nieko, tada geriausias pasirinkimas bus paieškoti galimybės, kaip su tuo susigyventi ir nedraskyti savo sielos.

Negalima padėti lygybės ženklo tarp žmogaus ir jo vaidmens ar socialinio statuso. Šiandien jis gali būti žymus verslininkas, o rytoj – nežinomas pensininkas. Suaugimas su savo statusu sukelia tragiškas pasekmes: praradęs savo socialinę padėtį, žmogus tarsi praranda visą savo gyvenimą. Atsilaiko tie, kurie savo vertingumo netapatina su savo socialiniu vaidmeniu ar reikšme, kurie turi vertybių, nepriklausančių nuo išorinių veiksnių – jos garantuoja pasitikėjimą ir stabilumą.

Taip pat negalima savo gyvenimo vertės perkelti į kitą žmogų. Kitas gali netikėtai mirti ar pradingti. Ir mums teks su tuo kažką daryti. Jei mano gyvenimo prasmė bus patalpinta kitame žmoguje (partneryje, vaike ir pan.), aš nesąmoningai darysiu daug dalykų, kad kitas nuo manęs priklausytų. Tai neišvengiamai sukels daugybę konfliktų.

Be to, jeigu žmogus keičiasi ar pasineria į savo gyvenimą, įvyksta baisiausias dalykas – gyvenimo prasmės praradimas. Dar baisiau yra tai, kad gyvendami tokiu būdu mes išliejame savo energiją į niekur: mes nesivystome, neaugame, neužsiimame savo tikraisiais poreikiais ir problemomis, juk prasmė glūdi kitame. Tai sukuria labai toksiškus santykius tarp žmonių – net iki gilios neapykantos. Juk tas kitas, kuris nepateisina lūkesčių, atima iš mūsų svarbiausią dalyką – būties prasmę.

Laimingas, ramus ir nerūpestingas gyvenimas, kurio linkime kitiems per gimtadienius, taip pat yra didelė iliuzija, ypač šiuolaikiniame sparčiai kintančiame pasaulyje. Neverta stengtis sukurti visiško stabilumo. Verčiau susikoncentruoti į savo intelekto vystymą, praktinių įgūdžių įsigijimą, kas galėtų padėti versle ir uždirbant pinigus, taip pat puoselėti komunikacinius sugebėjimus ir psichologinį lankstumą.

Tada, kai išgyvensite nesėkmes, sugebėsite gauti iš to naudos. Namai, jachtos ir stambios sąskaitos bankuose neišsprendžia tokių problemų. Ypač tų, kurioms įveikti reikia intelektualinių įgūdžių, žinių ir tikros draugystės.

Mūsų vaikai nepanašūs į mus. Ir netaps panašūs, su tuo reikia paprasčiausiai susitaikyti. Kiekvienas vaikas – kitas žmogus, kita planeta. Neverta guosti savęs iliuzija, kad investavę daug jėgų, laiko ir kitų resursų į „teisingą“ auklėjimą, išauginsite savo vaiką būtent tokį, kokį norite jį matyti.

Iš anksto reikia susitaikyti su tuo, kad tapti vienokiu ar kitokiu – tai jūsų vaiko pasirinkimas. Patinka jums tas ar ne, bet gyvenimas taip sudarytas. Visa kita – jūsų pretenzijos į visagalybę ir konkurencija su Dievu.

Tėvystė ir santuoka – tai ne begalinė laimė. Taip, jos suteikia mums nepamirštamų emocijų, tačiau reikalauja iš mūsų nepaliaujamo darbo su savimi, kad išsaugotume ir vystytume santykius. Taip pat iš partnerio. Ir ne visada tie ketinimai sutampa. Jeigu sutapo – tai jau gerai ir didelė sėkmė.

Nėra unikalaus būdo „gyventi teisingai“ – kiekvienas piešia savo gyvenimo paveikslą savomis spalvomis. Klausimas, kiek jam tinka būtent tas gyvenimas ir kiek tas žmogus jame savarankiškas (neparazituoja iš svetimų resursų).

Pabandykite paprasčiausiai stebėti gyvenimą, tyliai atsisakydami savo iliuzijų. Nustebsite pamatę, kokiomis ryškiomis spalvomis jis po to gali nušvisti.