Kodėl paprasčiau mylėti šunį, o ne žmogų?

Internete yra toks reiškinys – „kačiukai”. Žmonės kelia augintinių nuotraukas vietoje savo portretų, sukelia video su jais, kuria ištisus video kanalus apie jų gyvenimą, švenčia gimimo dienas, surengia gyvūnams vestuves ir draugiškus vakarėlius.

Bet kokie santykiai – tai tarpusavio sąveika, pagrįsta pasitikėjimu, pagarba, meile. Kokybiški, gilūs santykiai – tai labai didelio laipsnio pasitikėjimas, pagarba ir meilė. Ar pajėgus žmogus kurti tokius santykius, nerizikuodamas atsiverti kitam žmogui, neparodydamas jam savo silpnybių, neslėpdamas tikrųjų savo troškimų?

Praktika rodo, kad toli gražu ne kiekvienas pajėgus pasitikėti aplinkiniais ir kurti su jais atvirus santykius. Nuo mažų dienų žmonės įgyja patirties, kai nuoširdus pasitikėjimas pavirsta išdavystės skausmu, kai demonstruojami troškimai buvo negailestingai gniuždomi, kai „būti savimi” buvo kategoriškai draudžiama, nes tai buvo laikoma nemandagumu, nepadorumu, išsiauklėjimo stoka ir t.t. Nuo mažų dienų žmonės įpratinami slapstytis, niekam neatsiverti jokiomis aplinkybėmis, netgi tada, kai kitas žmogus pasirengęs išgirsti, palaikyti, suprasti.

O artumo, šilumos ir besąlygiško pripažinimo poreikis niekur nedingsta, nes žmogui visa tai suteikia saugumo jausmą. Sumažina nerimą ir baimę, padeda pasijausti apsaugotu, nevienišu.

Ir štai čia ateina į pagalbą augintiniai – nemokantys kalbėti, pasirengę priimti žmogų tokiu, koks jis yra, „atleisti” jam bet kokį elgesį, bet kokius žodžius, bet kokį gestą, priklausomi, ištikimi. Mylėti šunį saugu. Jis neišduos, neišeis pas kitą. Jis visada džiaugiasi, visada tave lydi, pildo visas komandas ir reikalavimus, jį netgi galima nubausti ir šuo vis tiek visa tai darys savo šeimininkui. Šuns akivaizdoje galima vaikštinėti po namus su skylėtomis kelnaitėmis, šunį galima bučiuoti neišsivalius dantų, jį galima apkabinti bet kuriuo momentu, kai tik šeimininkui šaus į galvą.

Lygiai taip pat saugu mylėti katiną, žiurkėną, papūgą, arklį, žuvytę…

Visi šie gyvūnai ima vaidinti tą vaidmenį, kurį jam duoda šeimininkas ir tenkina tuos poreikius, kurių nepatenkino šeimininkas. Visi tie stiprūs jausmai, kuriuos šeimininkas jaučia augintiniui dažniausiai yra ne kas kita, kaip jo nepatenkintas poreikis bendrauti su kitu žmogumi.

Būtų neteisinga teigti, kad taip atsitinka visais atvejais. Katinas ar šuo ne visada tampa pakaitalu. Bendrauti su augintiniais visada linksma, malonu ir be jokios abejonės naudinga, ne veltui taip išpopuliarėjo gyvūnų terapija. Sąveika žmogus-gyvūnas – naudingas malonumas, išmokantis žmogų atsakomybės, gerumo, gailestingumo.

Bet jeigu žmogus ima derintis prie savo augintinio interesų, nuskriausdamas savus, kai, pavyzdžiui, vakaras su augintiniu jam mielesnis už vakarą su sutuoktiniu, kai šeimininkas suteikia gyvūnui „žmogiškų” bruožų, kai viskas skiriama mylimam katinėliui ir t.t. – štai tada kyla įtarimas, bendravimas su augintiniu pakeičia realius santykius su kitais žmonėmis.

Taip pat neretai nutinka, kad šeimininkas „investuoja” į augintinį visus tuos jausmus, kurių trūkumą jaučia pats. Pavyzdžiui, vaikai dažnai prašo tėvų augintinio. Būtų neblogai pasikalbėti su vaiku, kodėl jam norisi būtent to gyvūnėlio. Atsakymai į tokius klausimus, kaip „ką tu veiksi su šiuo šuniuku?” ar „kaip būtent leisi laiką su šiuo kačiuku?” gali priversti susimąstyti apie tai, ko vaikui trūksta bendraujant su tėvais.

Trumpiau tariant, žmonės linkę šunimi, papūga ar netgi voru pakeisti šeimos narį, mylimą žmogų, kartais – vaiką. Ir tai, savaime suprantama, ne pats geriausias būdas spręsti savo vidinius konfliktus. Sunku išmokti sąveikauti su žmonėmis, jeigu iki minimumo apribosime su jais kontaktus. O taip labai dažnai atsitinka aukščiau paminėtais atvejais, kad ir kaip būtų gaila.

Tokiose situacijose gali padėti pastangos suvokti, kad žmogiškas bendravimas, tegu ir labai sudėtingas, pernelyg emocingas ir kartais sukeliantis konfliktus, visgi yra būtinas komponentas žmogaus vystymuisi, savo vietos gyvenime supratimui, savęs pažinimui. Žmogus – socialinė būtybė. Ir jei dėl „būtybės” dar galima pasiginčyti, tai faktas, jog jam būtina kitų žmonių draugija, jau seniai nenuginčijamai įrodytas.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *