Kodėl tėvų draugystė su vaikais griauna vaiko psichiką?

Kai kurios mamos išdidžiai skelbia, kad su dukra palaiko santykius kaip su drauge. Santykiai tokie artimi, tokie lengvi, tokie šilti… Ir viskas būtų gerai, jei ne viena bėda – vaikui tai kenksminga, netgi destruktyvu. Kodėl draugauti su savo vaikais – prasta idėja?

Su mamos ir vaiko draugyste susiduriu tiek pati, tiek dirbdama su klientais. Ir ši situacija nėra tokia smagi, kaip gali pasirodyti iš šalies. Pažiūrėkime atidžiau, kaip ir kodėl tai vyksta.

Kuo draugystė skiriasi nuo kitų santykių?

Čia aš matau du pagrindinius momentus:

  • Draugystėje nėra hierarchijos. Kitaip sakant, tai yra lygūs santykiai;
  • Draugystėje turi būti tam tikras konkretus atvirumo lygis. Artimam draugui galime pasakyti bet ką, tiesa? Išpasakoti pačias intymiausias paslaptis ir nemalonias situacijas.

Kodėl tėvai draugauja su savo vaikais?

Tėvai siekia bendrauti su vaikais būtent tokia forma dėl įvairių priežasčių. Pirma, tai patogu. Nereikia stengtis užmegzti santykių su kuo nors kitu, jei tavo vaikas-draugas visada po ranka (ir niekur nedings).

Antra, toks savotiškas „kietumo” pojūtis: „Aš esu tokia super mama, su kuria draugauja nuosavas vaikas“. Taip pat tai gali būti noras pasirodyti šiuolaikišku ir progresyviu žmogumi. Arba pratęsti jaunystę.

Trečia, tai gali būti siekis kompensuoti asmeninę nevykusią patirtį santykiuose su tėvais. Atseit, su manimi buvo elgiamasi blogai, o aš su vaiku bendrausiu visai kitaip. Draugystė gimsta iš noro duoti vaikui tai, ko patys tėvai negavo vaikystėje. Ir čia labai lengva perlenkti lazdą.

Ketvirta – gera galimybė kontroliuoti savo vaiką, juk jis visas jums kaip ant delno. Taip tėvai kovoja su savo nerimu.

Kuo tokia draugystė kenksminga vaikui?

Vaikui reikia tinkamų sąlygų normaliam psichoemociniam vystymuisi. Tai apima ir konkrečius santykius su tėvais. Tėvai vaikui turi būti autoritetai. Tėvai yra atsakingi už vaikus, todėl turi tam tikrą valdžią jų atžvilgiu. Kitaip sakant, sveiki tėvų ir vaikų santykiai yra hierarchiniai. Kai vaikas užauga, santykiai turėtų pereiti į „suaugusio-suaugusiojo“ lygį. Tačiau kol vaikas nėra savarankiškas, hierarchija yra gyvybiškai svarbi.

Be to, santykiuose su vaikais nepaprastai svarbus ribų klausimas. Tėvai, kaip suaugę žmonės, turi patys rūpintis savimi ir nepainioti vaikų į savo problemas. Tas pats pasakytina apie intymias, santykių su vyru/žmona ar partneriais temas. Auksinė taisyklė byloja: „Tėvų miegamojo durys vaikams visada uždarytos“.

Laikantis šių taisyklių, vaikas jaučiasi saugus. Jis gali pasikliauti tėvais ir spręsti savo vystymosi uždavinius.

Kas nutinka draugaujant? Tėvai kviečia vaiką tapti jam lygiaverčiu. Bet, pirma, šiuo atveju vaikui jau nebelieka į ką atsiremti.

O antra, vaikas vaidina vaidmenį, kuriam jis dar nėra pasiruošęs. Jis turi įsiklausyti į tėvų išgyvenimus, jų problemas ir kažką su visu tuo daryti. Dažnai tokiuose santykiuose tėvai kreipiasi į vaikus patarimo, šitokiu būdu suversdami jiems atsakomybę. O vaikai paprasčiausiai neturi atitinkamos gyvenimiškos patirties su tuo susitvarkyti.

Šis vaidmuo vaikui labai sunkus, o kartais tiesiog nepakeliamas.

Taip pat tėvai tokios draugystės rėmuose reikalauja iš vaiko maksimalaus atvirumo: „Aš juk tau viską pasakoju, neturiu nuo tavęs jokių paslapčių“. Šitaip iš vaiko atimama teisė turėti asmeninę vidinę erdvę.

O dar neretai tokie tėvai ima tempti vaikus į savo pusę, kai kyla konfliktai su partneriu: „Mes juk draugai, tu turėtum būti mano pusėje!”

Terapijos metu, klientai, prisimindami tokias vaikystės patirtis, jaučia pasibjaurėjimą ir pyktį tėvams, kurie savo problemas ir asmeninio gyvenimo detales išpylė jiems ant galvos, laikydami juos savo „draugais”. Iš esmės, tėvai savo emocinius ir psichologinius sunkumus išsprendė vaiko sąskaita. O vaikas dėl savo padėties negalėjo viso to atsisakyti ar priešintis. Štai tokia bjauri psichologinio smurto iš tėvų pusės forma.

Daugelis tėvų mano, kad draugystė su vaikais yra vienintelė santykių forma, kurioje įmanomas artumas ir pasitikėjimas. Tačiau taip nėra. Hierarchija ir aiškios ribos absoliučiai neatmeta šilto ir atviro bendravimo su vaiku. Tokie santykiai yra sveikesni ir labai svarbūs mažojo žmogaus raidai.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *