Iškilus prieštaravimams (o tai neišvengiama), kiekvienas stengiasi apginti savo požiūrį, apginti savo teisumą. Dažnai – puldamas kitą.
„Tai tu kažkoks ne toks, tai tu darai kažką ne taip. O aš žinau, kaip viską reikia daryti iš tikrųjų!” – štai tokį signalą jiedu siunčia vienas kitam.
Savaime suprantama, niekam nesinori būti „kažkokiu ne tokiu“, todėl antrasis poros narys ima gintis. O geriausia gynyba, kaip žinia, yra puolimas. Atseit, tu pats kažkoks ne toks, o su manimi viskas gerai.
Aistrų intensyvumas auga, emocijų laipsnis peržengia visas ribas… O kas tokiais momentais vyksta su artumo jausmu santykiuose? Artumas pradingsta, išsisklaido.
Toks problemų sprendimo būdas neišsprendžia prieštaravimų, jis tik dar labiau pablogina situaciją. Abipusės pretenzijos kaupiasi ir štai ateina momentas, kai jau nebeaišku, kaip tęsti santykius su visu šiuo bagažu. Dar visai neseniai artimi ir mylintys žmonės žiūri vienas į kitą ir galvoja: „Kaip aš galėjau su šiuo žmogumi apskritai susieiti???”
Akivaizdu, kad norint palaikyti ir stiprinti santykius, prasminga keisti požiūrį į tai, kas vyksta ir į tai, kaip reikia spręsti problemas. O ką, jei pabandytume užuot kariavę vienas su kitu, tiesiog susivienyti bendros problemos akivaizdoje, stoti prieš ją petys į petį, kaip viena komanda? Ne „tu kaltas, kad pas mus viskas blogai“, o „mes turime problemų santykiuose, kaip ją spręsime?” Jaučiate skirtumą?
Kad tai suveiktų, abu turi laikytis paradigmos „Mes esame svarbūs vienas kitam ir mūsų santykiams. Kad ir kas benutiktų, mes kartu stengsimės rasti sprendimą”.
Apskritai mūsų kultūroje nėra įprasta ginčytis taip, kad santykiai sutvirtėtų. Ir dėl to labai liūdna, juk tai padaryti visiškai realu!
