Kuo meilė skiriasi nuo priklausomybės

Neįmanoma užmegzti gilaus emocinio ryšio, neįgijus psichologinės autonomijos. Tik tada santykiai kels džiaugsmą. Pradėti tokius santykius motyvuoja meilė. Gilus partnerio jautimas, bendradarbiavimas ir pasitikėjimas – pagrindiniai šių santykių požymiai.

Pagarba savai ir kito žmogaus asmeninei erdvei, saviems ir kito žmogaus interesams – dar vienas šių santykių ypatumas. Brandi meilė skelbia: „Padarysiu viską, ką tik pajėgsiu, kad padėčiau tau optimaliai realizuoti savo sugebėjimus, net jeigu tai reikš, jog kartais tau teks būti toli nuo manęs ir kažkuo užsiimti be manęs”. Brandžiuose santykiuose visada lieka plati erdvė savo nuosavų poreikių tenkinimui, savų tikslų siekimui ir individualiam augimui.

Tikra meilė neturi nieko bendro su savininkiškumu, ji gerbia ir džiaugiasi partneriu, o nesinaudoja juo savo poreikiams tenkinti. O štai priklausomuose santykiuose partneris laikomas nuosavybe. Tikroji meilė teikia pasitenkinimo ir gyvenimo harmonijos jausmą. Joje labai mažai nerimo, priešiškumo. Priklausomuose santykiuose nėra pasitenkinimo ir harmonijos pojūčio, užtat labai daug nepasitenkinimo, slopinamo pykčio, pretenzijų.

Išties mylintys žmonės yra nepriklausomi vienas nuo kito, autonomiški, nepavydūs ir tuo pat metu siekia padėti kitam realizuotis, didžiuojasi partnerio pergalėmis. Brandi meilė skelbia: „Aš galiu gyventi ir be tavęs, bet aš tave myliu ir dėl to noriu būti greta”. Tuo tarpu priklausomybe sergantys žmonės susilieja, neturi savo nuosavos psichologinės teritorijos. Jie pavydūs, pavydą generuoja savininkiškumas. Jie negali vienas be kito gyventi kaip du vienais antrankiais per prievartą sukaustyti žmonės.

Tikra meilė – tai sugebėjimas duoti, nieko nereikalaujant mainais, ir toks elgesys rodo meilės jėgą. Duodamas, brandus žmogus jaučia malonumą ir tai savaime kompensuoja jo emocines, fizines ar materialias sąnaudas. O žmogus, linkęs kurti priklausomus santykius, orientuojasi į meilę-sandėrį, meilę-eksploataciją. Jis negali nieko duoti, nepaprašęs kažko mainais, o atidavęs jaučiasi išnaudotu, apgautu, ištuštintu.

Brandus suaugęs žmogus žino partnerį ir realiai vertina jo savybes. Ir vertina jį tokį, koks jis yra, padeda jam tobulėjime, augime, atsiskleidime, padeda vardan paties partnerio, mylimo žmogaus, o ne tam, kad partneris už tą pagalbą jam tarnautų ar atsilygintų. Priklausomas žmogus nemato realaus partnerio, negali priimti jo tokio, koks jis yra, jis siekia partnerį auklėti, dresiruoti, perdaryti į sau patogesnį, naudingesnį žmogų.

Brandus žmogus gerbia partnerį, jo psichologinę teritoriją, jo psichologines ribas. Meilė gimsta tik laisvėje, ji negali išgyventi nelaisvėje. Pasikėsinus į jos laisvę, meilė pradeda sklaidytis. Priklausomuose santykiuose psichologinės ribos pažeidinėjamos ir nėra jokios pagarbos partneriui bei jo psichologinei teritorijai. Meilės daigai, jeigu jų ir būta, nudžiūsta ir miršta.

Asmeninė atsakomybė – neatskiriama brandžios meilės dalis. Priklausomuose santykiuose visa atsakomybė užkraunama partneriui arba atsiranda hiperatsakomybė.

Brandus žmogus siekia tokių tarpusavio santykių, kai abu partneriai turi galimybę iki galo atskleisti savo individualybes ir gyvena meilėje. Dvasiškai brandus žmogus laiko kito žmogaus asmenybės augimą tokiu pat rimtu dalyku, kaip ir savo paties tobulėjimą. Jis pasirengęs tapti artimam žmogui atrama, neatsižadėdamas savo individualumo ir neleisdamas daryti jam žalos.

Iš viso to, kas buvo pasakyta, seka, kad meilė – tai brandžių, psichologiškai suaugusių ir nepriklausomų žmonių santykiai. Kiekvienas žmogus, kad ir kokia buvo jo vaikystė, padirbėjęs su savimi gali įveikti polinkį į priklausomus santykius ir išmokti mylėti tikra meile.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *