Ar jus taip pat erzina kvaili žmonės? Įkyrūs, aktyvūs. Kurie su dideliu entuziazmu skelbia savo paikas mintis masėms. Garsiai. Tikriausiai tai ir yra vienas kvailybės kriterijų: kuo žmogus kvailesnis, tuo kategoriškiau reiškia savo sprendimus ir vertinimus.

Ir dar, pasirodo, kvailybę galima ištirti moksliškai. Italų ekonomikos istorikas Carlo M. Cipolla 1976 metais aprašė visus „Pagrindinius žmogiškos kvailybės dėsnius“.

Jo teoriją naudinga žinoti dėl profilaktikos. Mat kvailybė yra kur kas pavojingesnė, nei mes esame įpratę manyti.

Pirmasis kvailybės dėsnis: žmogus visada nepakankamai įvertina idiotų, kurie jį supa, skaičių.

Ir tai yra tikra tiesa. Žmonės, kurie putodami skelbia neįtikėtinas idėjas per televizijos šou transliacijas ir negali pakęsti prieštaravimų, anksčiau mums atrodė visai nekvaili.

Mokslininko nuomone, žmogus gali gimti kvailiu lygiai taip pat, kaip gimsta liliputai ar asmenys su ketvirtos grupės krauju. Aukščiausiojo valia. Nieko nepadarysi. Bet geriau jau jie patylėtų.

Antrasis kvailybės dėsnis: tikimybė, kad žmogus yra kvailas, nepriklauso nuo kitų jo savybių.

Tai įdomus faktas. Sociologai žino, kad, nepriklausomai nuo visuomenės išsivystymo ar rasės, berniukų ir mergaičių gimsta maždaug po lygiai. Tokia pat situacija ir su kvailių skaičiumi: jų dalis, kuri tenka kiekvienai lyčiai,visada būna maždaug vienoda.

Išsilavinimas visiškai neturi įtakos jų skaičiui. Eksperimentai, kuriuos mokslininkai atliko penkiose skirtingose socialinėse grupėse, patvirtino, kad tam tikras kiekis kvailių pasitaiko tarp:

• žemos kvalifikacijos darbininkų,
• studentų,
• dėstytojų,
• įstaigų darbuotojų
• ir net Nobelio premijos laureatų!

Įdomu tai, kad vyriškos ir moteriškos lyties kvailių skaičiai buvo lygūs.

Trečiasis kvailybės dėsnis: kvailys – tai žmogus, kurio veiksmai sukelia nuostolius kitam žmogui ir neatneša naudos jam pačiam ar net pakenkia ir jam.

Ir tame slypi pavojus. Prognozuoti kvailio veiksmų neįmanoma. Jis pakenks jums be priežasties, be tikslo, be plano ir netikėčiausioje vietoje, netinkamiausiu laiku. Kada bus padarytas tas veiksmas? Neaišku. Todėl jo ataka paprastai būna netikėta ir pribloškianti.

Goethe labai tiksliai pastebėjo: „Iš visų vagių pavojingiausi yra kvailiai: jie vagia iš jūsų laiką ir nuotaiką“.

Ir ne tik!

Ketvirtasis kvailybės dėsnis: protingieji visada nepakankamai įvertina naikinantį kvailių potencialą.

Kvailiai turi neribotą naikinantį potencialą. Prisiminkite situacijas, kai tokie ateidavo į valdžią. Neminėsime pavardžių, bet protingi lyderiai revoliucijų nežaidžia.

Todėl su jais geriau neturėti reikalų. O jeigu visai neįmanoma (galiu 99 procentais tvirtinti, kad vienas mano vadovų buvo klasikinis kvailys), tai bent reikia aiškiai suvokti, su kuo turite reikalų. Ir neieškoti logikos ten, kur jos negali būti.

Penktasis kvailybės dėsnis: kvailys – pavojingiausias asmenybės tipas.

Nejaugi jis pavojingesnis už banditus? Taip. Kai valdžią paima banditai, tada visuomenė tampa stabilia, ji prisitaiko prie korupcijos ir mokosi apeiti įstatymus. Ten, kur yra nuodai, ten atsiranda ir priešnuodis.

O kaip su kvailiais? Kai idiotai gauna valdžią, jie sugadina viską, ką valdo, neišgaudami iš to naudos. Materialinės gėrybės sunaikinamos, jų valdoma visuomenė nuskursta.

Jus taip pat vargina kvailiai? Matyt, ne šiaip sau. Prisiminkite, ką apie tai pasakė Albertas Einsteinas:

„Egzistuoja tik du beribiai dalykai: Visata ir kvailybė. Nors dėl Visatos aš nesu tikras“.