Savaime suprantama, visiems patinka ramus ir tylus vaikas, kurio nesimato ir nesigirdi. Tačiau vis tiek ateina akimirka, kai jo teisės pažeidžiamos, tegul ir pačiu nekalčiausiu (motinos požiūriu) būdu. O jis dar mažas. Ir kitaip, kaip tik riksmu išreikšti savo protesto ir pasipiktinimo jis dar nemoka.

Tačiau vyresniesiems tai akivaizdžiai nepatinka, todėl jie elgiasi pakankamai grubiai ir primityviai, priversdami sūnų ar dukrą dar labiau jaudintis.

Tai kokios gi kokios frazės turėtų tapti draudžiamos tėvams ir motinoms?

„Nustok verkti!“

Vaikas – ne kompiuteris, kurį galima perjungti į „miego režimą“ vienu pelės paspaudimu.

Be to, jei sąžiningai pažvelgsime į visą šį reikalą – kiek žmonių po tokio raginimo realiai nusiramintų? Net jei susijaudinusiam suaugusiam žmogui pasakysite: „Neverk!“, vargu ar jis nustos lieti ašaras.

Greičiau priešingai – ims verkti dar stipriau. Tai ko galime reikalauti iš vaiko, kuris apskriti kol kas nemoka ir negali kontroliuoti savo jausmų? Jam skauda, bloga, jis jaučia nuoskaudą – ir visa tai išreiškia. Taip kaip gali.

O emocijų uždraudimas – tai pirmas žingsnis į pavirtimą sociopatu, nuslopinusiu savyje visą gėrį ir šviesą. Po daugelio metų šis egoistas atsakys jau pasenusiems tėvams į jų skundus: „Nustokite verkšlenti!“

„Tu pats kaltas!“

Kad ir kas nutiktų – reikia ieškoti kaltininkų, tiesa? Ir netgi jei tai tiesa, jei vaikas išties kaltas, vis tiek tai labai netinkamas momentas konstatuoti į faktą. Geriau palaukti, kol vaikas nurims, ir tada ramiai pasikalbėti.

„Radai dėl ko pergyventi!“

Ši frazė net ir brandžiame amžiuje atrodo beprasmė, ką jau kalbėti apie vaikus. Neįmanoma atsijungti nuo aplinkinio pasaulio ir nematyti kitų žmonių veiksmų.

Kaip galima nekreipti dėmesio į įžeidinėjimus, žeminimą, jei kažkas pastūmė ar provokuoja konfliktą?

Kaip galima nepastebėti ir negirdėti įžeidžiančių žodžių? Žmogus negali staiga tapti kurčias, aklas ir netgi sukvailėti. O ištarti tą akimirką, kai žmogus išties pergyvena, šie žodžiai iš tiesų gali stipriai įskaudinti.

„Jei ir toliau taip elgsiesi, aš tave nubausiu!“

Vėlgi – jokios logikos ar prasmės. Argi galima bausti už tai, kad žmogus verkia? O jeigu tokiu būdu imtume elgtis su visais aplinkiniais žmonėmis? Vos tik kažkas nuliūdo, susigraudino – o jūs jau imate diržą ar užsimojate trenkti…

Ir po to staiga visame pasaulyje įsiviešpataus visuotinė taika ir ramybė, teisingai? Visi vaikšto šypsodamiesi, nes už menkiausią liūdesio demonstravimą gresia bausmė. Įdomi logika.

„Tu gi žinai, kad man nepatinka, kai tu verki!“

Otai jau – šantažas. Reiškia, vaikas mylimas tik už tam tikrus konkrečius veiksmus? O jei nuo jų nukrypsta, automatiškai tampa nemylimas? Ar kaip šiuo atveju išeina?

Be to, kai žmogui sunku, jis mažiausiai galvoja apie tai, kaip atrodo, žvelgiant iš šalies.

Jis nori palaikymo ir šilumos, o mainais sulaukia nepasitenkinimo ir kritikos. Dabar jo, pasirodo, dar ir nemyli. Ir tai turėtų jį akimirksniu nuraminti?

„Aš geriau žinau!“

Niekas tuo ir neabejoja, žinoma, mama yra pati protingiausia ir nuostabiausia. Net jeigu ji nemato savo vaiko prislėgtos būsenos, vis tiek išlieka etalonu. Tegul mažasis ir toliau rėkia, užtat paskui „ačiū“ pasakys.

Kodėl tėčiai ir mamos daro tokias grubias klaidas vaikų atžvilgiu?

Žinoma, nelengva susidoroti su mažo žmogaus isterija, ypač kai absoliučiai niekas nepranašavo bėdos.

Tačiau nereikia pamiršti, kad vaikai viską suvokia kitaip ir kad tai, kas suaugusiam žmogui atrodo neverta dėmesio smulkmena, mažam vaikui gali būti pasaulinė katastrofa.

Iš patirties kiekviena mama žino, kad jokia isterija ilgai netrunka, ir kad po kelių minučių sūnus ar dukra būna pasiruošę dialogui. Na, arba bent jau jie tiesiog nurimsta ir nutyla.

Tokios frazės – pačių tėvų gauto auklėjimo pasekmė. Deja, prieš susilaukdami vaikų žmonės nelaiko atitinkamų egzaminų, todėl kai kurių tėvų ir motinų charakteriams būtinas skubus psichologo ar net psichiatro įsikišimas.

Vaikystėje patyrę nepriteklių, jie nevalingai projektuoja savo deficitus į vaikus, norėdami, kad šie pajustų visą jų pačių kitados patirtų neigiamų emocijų spektrą.

Tik šį kartą jie yra ne aukos, o kankintojai, besimėgaujantys savo galia silpnesnių už save atžvilgiu. Tik nereikia pamiršti, kad šie vaikai vieną dieną užaugs ir taip pat pradės keršyti aplinkiniams. Dėl to blogis, užuot buvęs sunaikintas, tik dar labiau išsikeroja.

.