„Aš tau tuojau papasakosiu apie tavo tėtušį, kad tu žinotum…”, „Koks ožys, tas mano viršininkas!”, „Nueik ir pasakyk jam tai, nes jis manęs neklauso…”, „Neatsiliepk daugiau į jos skambučius, ji turi kitų anūkų – mylimų…”, „Galėtum ir apginti savo mamą!”…
Štai taip visiškai netikėtai sau pačiai ir vaikui motina paskiria vaiką savo psichologu, išliedama negatyvias emocijas dėl santykių šeimoje, giminėje ar darbe. O vaikas kol kas nepajėgus pergyventi netgi savų emocijų, ką jau kalbėti apie didelės mamos emocijas?
Mamos infantilumas tokioje situacijoje kenkia visiems:
- Mama suverčia visą savo įtampą silpnam, atsakingam būti dar negalinčiam vaikui, šitaip pati atsikratydama atsakomybės už savo emocijas. Naudodamasi „nemokamo psichologo” paslaugomis, ji nebijo, kad jis viską išpasakos kitiems. Dėl atsiradusios įtampos suyra natūralūs tėvų-vaikų santykiai. Vaikas pradeda jausti meilę ir neapykantą tuo pat metu. Mama nustoja būti jam stabiliu pagrindu po kojomis;
- Vaikas, jausdamas atsakomybę už mamos emocinę būseną (mama nusiminusi dėl to, kad aš blogas, nesugebėjau padaryti taip, kad ji būtų laiminga), praranda savivertę. Jam paskui būna gėda jaustis laimingu, juk mama nelaiminga! Užimdamas poziciją „virš” mamos, jis ją saugo ir gina. Mažėja emocinis jautrumas savo paties pergyvenimams, kadangi juos visiškai nuvertino mama.
Ką tokioje situacijoje daryti mamai?
- Nesvarstyti su vaiku klausimų, kurie jo visiškai neliečia (konfliktai tarp tėvų, situacija darbe);
- Padirbėti su emocijomis, jeigu reikia – kreiptis į specialistą, o ne į vaiką;
- Klausti vaiko, ką jis jaučia ir pasakoti, ką pati mama jaučia, tačiau neišlieti visko ant vaiko;
- Konflikto su vaiku situacijoje išlikti suaugusio žmogaus pozicijoje;
- Palaikyti vaiką jam emociškai sunkiais momentais;
- Priimti vaiko nuomonę;
- Atsižvelgti į vaiko interesus;
- Turėti galvoje, kad mamos ir vaiko nuomonės gali skirtis;
- Mylėti vaiką.
