Kokia paprasta yra meilė, ir kokia pretenzinga nemeilė.

Meilė turi vieną tiesą ir vieną bėdą, jas abi galima išreikšti trimis žodžiais: „Aš tave myliu“. Nemeilė turi tūkstantį ir vieną priežastį, lygiai tiek pat pasiteisinimų ir dar milijoną pretenzijų.

Meilei nereikia nei įrodymų, nei išbandymų. Nemeilė visą laiką įtariai stebi, vertina tave priekabiu žvilgsniu, laukia, kada padarysi klaidą, ieško įvairiausių užslėptų kiaulysčių.

Meilė nemeluoja, nemoka apsimetinėti ir visada pati savaime užsiliepsnoja, padarydama tai pačiais netinkamiausiais momentais. Nemeilė – sena ir išmintinga senė, ji viską apskaičiuoja ir yra negailestinga tavo širdžiai.

Meilė sušildo, atiduoda save visą, užpildo savimi, kai žmogus myli, jam labai norisi gyventi. Nemeilė iščiulpia visas tavo jėgas, ištuština, viską atima, nieko neduodama mainais, išskyrus geliantį šaltį.

Labai gaila, kad žmonės visiškai nevertina meilės, veja ją šalin nuo savęs, negaili, stengiasi išrauti ją iš širdies.

O nemeilę lepina, kaulydami iš jos apgailėtinų dėmesio trupinių. Žmonės netiki meile ir springsta nuo svetimos nemeilės.