Viena tarptautinė psichologų ir sociologų grupė atliko įdomų eksperimentą. Apklausę 5 tūkstančius žmonių, specialistai tam tikrų testų pagalba nustatė, kad net 92% tiriamųjų reguliariai… meluoja. Manote, likę 8 % žmonių sako tiesą? Ne, jie taip pat meluoja, bet… priklausomai nuo aplinkybių.
Šis tyrimas patvirtino liūdną tiesą – melas tapo įprastu dalyku šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Gal tyrimas nėra absoliutus, gal ne viskas taip blogai, bet tyrimo rezultatai tikrai verčia susimąstyti ir pažvelgti į save, pradėti nuo savęs – ar visada sakome tiesą? Ir kaip atpažinti meluojantį?
Knygos „Melo psichologija“ autorius P. Ekman teigia, kad yra keli pagrindiniai melo požymiai:
-
daugžodžiavimas, aiškių formuluočių nebuvimas;
-
pauzės prieš atsakymą;
-
balso garsumas ir moduliacijos;
-
vidinė įtampa;
-
chaotiški judesiai;
-
nenatūralūs gestai ir mimika;
-
nenatūralus veido raudonis arba blyškumas;
-
išsiplėtę akių vyzdžiai.
Peržvelkime kai kuriuos iš jų plačiau. Pradėkime nuo kalbos ypatumų. Meluodamas žmogus stengiasi nuslėpti savo emocijas ir tai visada atsispindi jo kalboje: stringa balsas, kalba greita ir nerišli, balso moduliacija ir intonacija šokinėja, kartais net pradedama mikčioti. O štai patyręs melagis kalbės pabrėžtinai ramiai, be emocijų ir raiškiai, bet su pauzėmis – kad neišsiduotų.
Paini kalba, daugžodžiavimas, neaiškūs terminai, ilgi sakiniai. Taip stengiamasi padaryti įspūdį savo „žiniomis“, įtikinti, sukelti pasitikėjimą ir… pridengti melą. Kai žmonės kalba tiesą, jie kalba trumpai, aiškiai ir paprastai – kad juos suprastų.
Veido mimika. Mimika tiesiogiai atspindi mūsų emocijas: dirbtina veido išraiška rodo nenuoširdumą. Tai gali būti disbalansas (kai dominuoja viena veido išraiška), nesimetriška mimika, suspaustos lūpos, asimetriškai iškelti arba suraukti antakiai.
Akys. Apie tai yra patarlė: „melagį iš akių pažinsi“. Meluodamas žmogus stengiasi nežiūrėti pašnekovui tiesiai į akis, jo žvilgsnis bėgioja, akių vyzdžiai išsiplečia, jis dažnai mirksi. Visiškai priešingai elgiasi patyręs melagis: jis demonstratyviai žiūri tiesiai į akis, tačiau toks žvilgsnis nemalonus, skvarbus, trikdantis.
Žodžių ir mimikos neatitikimas. Pavyzdžiui, kai pašnekovas kažką teigia žodžiais, bet tuo pačiu metu neigdamas purto galvą. Arba, atvirkščiai: kažką neigia, bet pritariamai linksi.
Gestai. Kai žmogus meluoja ir slepia savo emocijas, tuomet kalbėdamas jis dažnai liečia savo veidą, taiso plaukus, nervingai judina rankas. Tokiu atveju ypač ryškūs nenatūralūs gestai, išreiškiantys „geranoriškumą“ ir norą įgauti pasitikėjimą – jie teatrališki ir atgrasūs, pvz., per ilgi rankų paspaudimai, dirbtina šypsena, platūs rankų mostai, parodomasis mandagumas ir saldus meilumas.
Žmogaus laikysena. Melo požymiu gali būti ir nenatūrali kūno poza – sukaustyta ar pernelyg atsaini. Žmogus tarsi neranda sau vietos: dažnai keičia kūno padėtį, nusisuka, daro daug nekontroliuojamų judesių. O patyrę manipuliatoriai, norėdami padaryti įtaką (apgauti), pažeidžia vadinamą asmeninę žmogaus zoną (nuo 46 cm iki 1,2 metro), stengiasi prieiti kuo arčiau žmogaus – taip lengviau padaryti poveikį.
Vienas ar keli iš šių požymių nebūtinai reiškia melą – todėl turime atsižvelgti į visų požymių kompleksą ir, žinoma, įsiklausyti į savo intuiciją. Atminkime, kad vienintelis būdas išsivaduoti nuo melo – tiesa.
