Dažnai meilė painiojama su troškimu turėti kitą žmogų, su dėmesio poreikiu ir priklausomybe nuo partnerio.
Kai iš klientų išgirstu „aš be jo negaliu”, „man jo reikia”, visada užduodu tą patį klausimą – o kam jis tau? Atsakymų parinktys svyruoja nuo „man su juo gera” iki „aš jį myliu”. Niekas niekada nepasakė nė žodžio apie antrojo santykių dalyvio poreikius. Ir žinote, ką? Kalba čia eina ne apie meilę. Kalba eina apie jus ir jūsų norą realizuotis, pasinaudojus tam kitu žmogumi kaip įrankiu.
„Aš puiki žmona/mama/meilužė” – kiek tokių vaidmenų ir kaukių pasimatuojame, kad nematytume savo tikrojo veido. Nes nesant vyro, vaiko ar meilužio, mes neegzistuojame. Mes tiesiog nežinome, kas esame iš tikrųjų.
Jūs veltui dabar raukotės. Argi jūsų rate nėra draugės, kuri kalba išimtinai apie savo vaikų sėkmę? Argi nėra giminaitės, kur prieš visus puikuojasi savo vyro pasiekimais? Argi jūs pačios nesižavite savimi, kaip puikiai suprantate savo partnerį, kaip sumaniai kuriate jaukumą namuose ir kaip mikliai sprendžiate keblias situacijas su artimaisiais?
Tai kas gi jūs? Meistriška meilužė, kantri žmona, mylinti mama, namų psichologė, buitinė vadybininkė? Kad ir ką atsakytumėte, ši būsena viso labo nurodo jūsų užimamą vietą savo pačios susikurtoje koordinačių sistemoje. Bet kas jūs esate iš tikrųjų?
Iš vienos pusės, vertinti save iš santykių su kitais žmonėmis pozicijos yra visiškai normalu. Gyvename visuomenėje, o dauguma mūsų veiksmų yra tik sudėtingos santykių sistemos elementai. Tačiau laimingomis mus padaro anaiptol ne etiketės ir statusai, o savo poreikių tenkinimas. Norint tai padaryti, pirmiausia būtina pažinti save.
Jei sugebate blaiviai įvertinti savo norus ir kompetentingai juos įgyvendinti SAVO priemonėmis, neįtraukdamos į šią veiklą kitų – bravo! Kad tai padarytumėte, turite būti psichologiškai subrendusiu žmogumi – o tokių, deja, labai mažai. Daugumai reikia kito žmogaus, kad patenkintų savo poreikius. Netgi ne vieno, o daugybės žmonių – tų, kurių sąskaita galime įrodyti pasauliui, kaip puikiai susidorojame su savo vaidmeniu. Ir kai tik šie žmonės „iškrinta” iš mūsų sistemos, mūsų gyvenime susidaro žiojėjančios skylės.
Pabėgo meilužis? Išdavė žmona? Mums ne šiaip skauda. Mes neviltyje. Juk be šių figūrų nebegalime atlikti mėgstamų vaidmenų. Ir nuo to priklauso mūsų savivertė. Kuo „geresni” esame, tuo daugiau vaidmenų turime – tuo šilčiau širdyje po kasdienių lenktynių, siekiant sėkmės. „Mes patys prisikuriame sau sunkumų, su kuriais paskui herojiškai kovojame”, – pritariu kiekvienam šio aforizmo žodžiui.
Nesakau, kad neturėtume užmegzti, palaikyti ir stiprinti santykių bei socialinių ryšių. Kalbu apie tai, kad nereikia painioti sąvokų „meilė” ir „poreikis”. Kai mylime gėlę, mes ją ne skiname, o laistome. Kai mylime vaiką, mes neprimetame jam savo vertybių, o suteikiame jėgų ir įgūdžių, kad jis galėtų gyventi savo gyvenimą. Kai mylime partnerį, norime, kad jis būtų laimingas. Taip, pageidautina su mumis. Tačiau bet kuriuo atveju į pirmą vietą iškeliame KITO poreikius. Mums rūpi jo nuomonė, jausmai, troškimai – o ne tai, kokį vaidmenį jo buvimas leidžia mums atlikti savo gyvenime.
Todėl prieš sakydami, kad ką nors mylite, paklauskite savęs, kas jums svarbiau: to žmogaus laimė ir laisvė ar jūsų poreikis tą žmogų išlaikyti šalia savęs. Jei į klausimą „kam man jo reikia”, atsakote tik iš savo poreikių pozicijos, tai nėra meilė. Santykiai – tai šokis, kurį šoka du žmonės. Nebent, žinoma, jus traukia silpnavaliai skudurai, su kuriais būdami, galite įrodyti visam pasauliui, kokie esate nuostabūs.
