Mokėkite atsiprašyti, jeigu nuskriaudėte vaiką

Šeimose pasitaiko įvairių problemų su mažyliais: neklauso, nevaldomi, priešgyniauja, meluoja ir t.t. Ir patys tėvai neretai tampa nebevaldomi – rėkia, gali ir ranką prieš vaiką pakelti. Ir vėl viskas iš naujo – ašaros, nuoskaudos, tarpusavio nesupratimas. Vaikas užsidaro savyje, mamos ir tėvai net nesupranta, kodėl taip atsitinka. Abi „kariaujančios” pusės jaučiasi teisios.

Tam ir egzistuoja tėvai – jie turi auklėti vaiką. Kartais sekdami savo tėvų stereotipais. Jūs atsinešėte iš savo vaikystės savas nuoskaudas ir nevykusių santykių su tėvais kartėlį. Jūs pamenate, kaip tėvai jūsų nesuprato, nenorėjo išklausyti, o jums viso labo tereikėjo, kad į jus atkreiptų dėmesį, išklausytų ir suprastų.

Pats vaiko auklėjimo procesas yra labai ilgas, nuolatinis, reikalauja stiprybės ir supratimo. Dėl to iš pradžių reikia išsiaiškinti savyje, įsisąmoninti, kad suprasti kitą žmogų yra sudėtingas darbas visų pirmas su pačiu savimi. Rezultatu taps dvasinė ramybė ir pasitenkinimas, tiek savimi, tiek vaiku, o kai šeimoje darna ir ramybė – tai jau laimė. Mes patariame tėvams suvokti ir pripažinti savo klaidas. Kodėl? Todėl, kad tada lengviau ištaisyti situaciją. Ištaisyti tai, ko nesuvokiate, neįmanoma.

Atrodytų, pas jus viskas puiku, tačiau nejaučiate laimės šeimoje, nes nerandate bendros kalbos su savo vieninteliu vaiku. O taip norisi, kad šeimoje viešpatautų ramybė ir laimė, kad jūsų vaikas augtų pasitikinčiu savimi ir laimingu žmogumi. Viskas priklauso nuo mūsų, nuo tos atmosferos, kurią sukuriame namuose. Kai prisimename savus tėvus, mes analizuojame jų klaidas, kurios trukdė mums būti laimingais ir… kartojame jas, auklėdami savo vaikus.

Ką gi reikėtų daryti, kad vaikai augtų ramūs, laimingi, o svarbiausia – pasitikintys savimi. Tėvų dėmesio stoka veda į susvetimėjimą, uždarumą ir tada darosi vis sunkiau suprasti vienas kitą. Vaikas darosi nebevaldomas, ar dar blogiau – bėga iš namų, o jam tereikėjo viso labo tėvų dėmesio – kad išklausytų ir suprastų.

Dėmesio ir meilės negavę vaikai, užaugę stengiasi palikti namus. Prie senų nuoskaudų prisideda naujos ir jau suaugę, jie negali rasti bendros kalbos su tėvais, niekaip negali paaiškinti jiems savo vaikiškų skausmų ir pergyvenimų.

Tėvai užsispyrę jų nesupranta ir, kas blogiausia, tvirtina, kad visada buvo teisūs. Juk tai kur kas paprasčiau – suversti kaltę vaikui, tvirtinant, kad jis pats kaltas dėl to, kad mes kartais nesusilaikome nuo riksmų ir išsakome kaltinimus vieni kitiems. Tačiau laikui bėgant, vaikas supranta, kad jis dėl nieko nekaltas.

Išmokite atleisti ir pripažinti savo klaidas. Kartą aprėkiau dukrą, ji pravirko, užsidarė savo kambaryje, o vyras mėgino paaiškinti jai, kad mama pavargo darbe, štai ir nesusilaikė, pratrūko. Ryte teko prisipažinti, kad buvau neteisi, bet mes juk paprasti normalūs tėvai, kurie kartais klysta ir neteisingai elgiasi jos atžvilgiu.

Mes nuolat dirbame su savimi, stengiamės pasitaisyti, tačiau kol kas ne visada pavyksta. Svarbiausia, kad dukra nėra dėl to kalta, dėl to ir atsiprašiau. Kiekvienas žmogus turi savų privalumų ir trūkumų. Paprašiau dukters suprasti ir nepykti ant mūsų. Ir dukra suprato.

Visgi sunkus tai procesas – vaiko auklėjimas. Ilgas ir praktiškai neturintis pabaigos, tačiau tai dėkingas darbas, kadangi jo rezultatai suteikia dvasinę ramybę.

Mūsų šeimoje įsiviešpatavo taika ir ramybė. Dukra nebelaiko akmens užantyje, auga ramia, pasitikinčia savimi mergaite. O tai teikia vilties, kad ir savo šeimoje ji nedarys savo vaikų atžvilgiu mūsų bendrų klaidų.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *