Mokome vaikus KAIP, o ne KĄ mąstyti

Originalas

Vaikus derėtų mokyti KAIP mąstyti, o ne KĄ mąstyti. –  Margaret Mead

Štai tokia citata pasidalinome prieš kelias dienas ir sulaukėme Ievos komentaro / klausimo: „O kaip tą padaryti?“. Ieva, AČIŪ už klausimą! Ir štai, Jums atsakymas, mūsų nuomonė apie tai, kas mokytų vaiką KAIP, o ne KĄ mąstyti.

Facebook puslapyje atsakydami į Ievos komentarą rašėme: „Kaip minimum netrukdyti jiems sugalvoti, patiems atrasti ir patirti. Dažniau patylėti.“ Tad nuo to ir pradėkime

1. Paskatinkime sugalvoti pačiam. Esame rašę apie tai, kaip ugdyti savarankiškumą, tikėjimą savo jėgomis ir t.t. „Padėti vaikui ar leisti susimauti?“ panašiai ir šiuo atveju, būtų galima naudoti frazę „Pasakyti vaikui ar leisti sugalvoti?“.

Šį rytą mūsų 6,5 metų pilietis šaukia: „mamaaa, padėk pėdkelnes užsimauti“ (mergaičių mamoms gal juokinga, bet berniukų mamos žino, kad čia normalus klausimas, juk pėdkelnes dedasi vos kelis kartus per metus). Ateinu, domiuosi kokios problemos ir kokios pagalbos reikia. Paaiškėja, kad nežino kur priekis kur galas. Mhmmm. Teoriškai būtų visai logiška imti pėdkelnes ir parodymo / paaiškinimo būdu pravesti paskaitėlę kaip atskirti. Bet tai būtų mokymas KĄ mąstyti. Todėl, užuot paaiškinusi, klausiu: „O kaip tu manai?“. Varto pėdkelnes, galvoja. Bingo, nušvitimas, geniali mintis – čia galas! Kodėl? „Nes dvi juostos ir dvi dupces, o prieky viena juosta, nes ….. vienas“

Sutinku, logika genialiai geležinė, bet sprendimas rastas, vaikas rado savo būdą KAIP mąstyti + įgavo patirties, kad kai galvoji – sugalvoji.

Ir taip su vaikais praktiškai kiekviename žingsnyje. Net visai mažutėliui, kokių 2 metų piliečiui, užuot pasakę „nežaisk su durimis“ galime užduoti klausimą. Prisėsti šalia ant grindų ir paklausti: „Kaip manai, kas būna žaidžiant su durimis?“. Atsakymų galima sulaukti pačių įvairiausių ir didelė tikimybė, kad tas teisingasis apie užsigautus pirštus taip pat bus sugalvotas. O jei sugalvotas nebus, galima dar papildomai nenukrypstant nuo konteksto kažko paklausti ir „užvesti ant teisingo atsakymo kelio“.

2. Netrukdykime sugalvoti pačiam. Šis punktas nuo pirmojo skiriasi tuo, kad čia rekomenduojama netrukdyti vaikui, t.y. jei vaikas pagalbos / patarimo neprašo ir savarankiškai vargsta ties kažkuo – leiskime jam vargti. Negalime žiūrėti kaip neteisinga linkme vargsta? Eikime vonią iššveisti, indų suplauti ar vaisių dubenį užkandžiams supjaustyti, turėsime ką veikti ir nekils minčių vaikui mąstymo procesą trukdyti. Žinoma, kiekviena situacija skirtinga. Jei vaikas pirmą kartą gyvenime įsilipo 3 metrus į medį ir bando sugalvoti kaip išlipti, gal geriau niekur neiti ir pastovėti apačioje, bet susimilti tylėti

3. Suteikime sprendimo priėmimo laisvę. Kiekvienam amžiaus tarpsnyje vaikui galima leisti kažką spręsti pačiam. Su kuriuo barškučiu barškinti, kurią knygutę vartyti, kurią košę valgyti, kaip rengtis, kaip šukuotis, kokia spalva spalvinti, kokį būrelį lankyti ir t.t. ir t.t.

Ką dažnai tėvai daro net turėdami kūdikį? Ogi bando neleisti vaikui mąstyti. Paima kūdikėlis barškutį, nerangiai barškina, sau per nosį užsigauna, prieina mama, paima barškutį ir puola barškinti „taip, kaip reikia“, arba, dar blogiau, čiumpa kitą barškutį ir nukreipinėja vaiko dėmesį nuo to, kuo jis susidomėjo. Turi kūdikis čiulptuką, bando į burnytę pataikyti, pataiko aukštyn kojom, tėveliai ima ir pataiso. Juk net ir kūdikis turi išmokti sumąstyti kaip geriau ir patogiau įsidėti. Vaikui augant padėtis nesikeičia. Papila mažylis kaladėles ant grindų, bando jas kaip kliūtis įveikti, sustumia į vieną vietą, vėl išskirsto, padaužo vieną į kitą – atbėga tėveliai ir pastato bokštą. Kodėėėėėėl? Juk vaikas šiuo metu kažką kito mąstė ir atradinėjo! Taip tėvai neleidžia vaikui pačiam sumąstyti kaip su kuo žaisti. O paskui stebisi kodėl ūgtelėjęs nemąsto, nedėlioja veiksmų sekos, o tik laukia nurodymų, ką toliau daryti. Arba, net jei mąsto, daro tai, ką reikia daryti, tai, kas patiktų aplinkiniams.

Žinoma, bokštą statyti reikia, bet galima jį statyti kitoje situacijoje. Pakeitus sauskelnę, atsinešus žaisti, nes vaikas dar nieko su kaladėlėm neveikia, dar neįsijautė į mąstymą, ką su jomis daryti. Net ir šiuo atveju, geriausia būtų paklausti su kuriuo žaisliuku ir ką žaisti norėtų. Vaikas pasirinks gal visai ne kaladėles, o kamuolį.

Kokių 10 mėn. mažylį jau galima išmokyti rinktis kurią košę valgys. Sudedi dėžutes ir paklausi kurios norėtų, išsirenka, pirštu parodo, būtent tą ir gamini. Žinoma, dar nieko nesupranta kokį skonį ar pan. renkasi, bet jau formuojami mąstymo įgūdžiai.

Ūgtelėjusiam galima leisti pačiam rengtis. Aptarti, kurie drabužiai kasdieniai, kurie skirti pasipuošti. Apsirengė, gal kažko nesuderino, nesvarbu. Tylime! Tad gal geriau leisti laisvai rinktis ne šventinį, o kasdienį garderobą

Juokinga buvo kai saviškį pradėjom pratinti rinktis rūbus. Būdavo, kad sudedam viską ant lovos, o jis rengiasi. Vieną dieną nepadėjau kojinių ir kelnaičių. Rėkia, kad nėra, rengtis negali. Paklaustas „Ką daryti?“ susivokė, kad gali pasiimti….ir taip po truputį, po truputį. Svarbu davus sprendimo priėmimo / sumąstymo laisvę nebesikišti ir nekomentuoti, nes ne mąstyti, o atspėti KĄ sumąstyti išmokysime ir turėsime ne unikalią, o prisitaikėlišką asmenybę.

4. Tarkimės su vaiku dėl šeimos gyvenimo. Leiskime dalyvauti šeimos gyvenime ne kaip „neįgaliam, nesavarankiškam princui“, o kaip pilnavertei asmenybei. Kartu diskutuokime, galvokime, ieškokime sprendimų, tarkimės, klauskime patarimų. Vaikas turi savo nuomonę kuri verta būti išgirsta, verta, kad į ją būtų atsižvelgta. Leiskime išrinkti, ką gaminti vakarienei, ką pietums, ką pusryčiams, tegu mokosi atskirti kas ir kada valgoma. Leiskime pačiam į krūvą susidėti tai, ką dėsis į lagaminą kelionei. Susidėjo „blogai“ – klauskime kodėl susidėjo būtent tokius daiktus, ar jau tikrai viskas, ko dar gali prireikti, pamodeliuokime tam tikras situacijas, kurioms liko nepasiruošta, netrukus jis sugalvos, ko dar trūksta. Apie tai, kad jei leidžiame jiems mąstyti, jie kuo puikiausiai mąsto ir įpranta tą daryti rašėme „Kaip ugdyti vaiko pasitikėjimą savo žinojimu?“.

5. Klausinėkime „KODĖL?“. Vaikai turbūt intuityviai, siekdami išmokti KAIP mąstyti tam tikru periodu nuolat klausinėja „Kodėl?“. Mes, kaip tėvai, vaiko dažniau klausdami „Kodėl?“ skatinsime mąstymą. Ne buką tam tikrų taisyklių paisymą, o apgalvotą žinojimą kodėl kažkas yra ar turi būti daroma. Tokie klausimai gali būti iš pažiūros beprasmiai, labai juokingi ar net kvailoki, bet jų esmė įprasti gyvenime kelti klausimą „Kodėl?“.  Pvz.:

– Kaip manai, kodėl kepant blynus pilam aliejaus?

– Atspėk, kodėl dabar apsiaviau būtent šituos batus?

– Kodėl šitas kelnes dedam plauti?

– Kodėl dribsniai pasidaro minkšti kai užpilam pienu?

– Kodėl užrakinam duris?

– Kodėl ta mašina rodo posūkį?

– Kodėl mes skambinam močiutei?

– Kodėl tu makaronus sušveiti kosminiu greičiu, o ryžius valgai lėtai?

– Kodėl…….?

– Kodėl…….?

– Kodėl…….?

Unikaliai mąstančių Jums asmenybių!



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *