Moteriškos ir nemoteriškos profesijos

Mes dažnai viską skirstome į moteriškus ir nemoteriškus dalykus, be to, labai paviršutiniškai. Pavyzdžiui, moteriškos profesijos. Kalbama, kad jos egzistuoja. Kokios gi jos? Mokytojos, medicinos seserys, masažistės, manikiūro meistrės, siuvėjos, auklės ir t.t. Iš pažiūros, jeigu moteris užsiima moterišku darbu, tai ir profesija moteriška, o, tarkime, vadovas – čia jau ne moterų reikalas. Arba policijos darbuotojas.

Tai štai. Noriu jus nuvilti. Klausimas ne apie profesiją. Klausimas apie mąstymo būdą, nusistatymą, požiūrį. Moteris, viduje neturinti moteriškos galios, netgi moterišką darbą pavers kankyne. Tarkime, manikiūro meistrė gali plūktis po 12 valandų per dieną, be išeiginių. Ir darbas lyg ir moteriškas, ir patinka, o jėgų nebėra. O iš kur jų bus, jei žmogus aria kaip vergas plantacijoje?

Arba mokytoja, kuri dėsto begalei pačių įvairiausių klasių, dalyvauja visuose mokyklos renginiuose – ar moteriškas tai darbas? Ypač kai namuose laukia savi vaikai, kurie girdi vien tik „netrukdyk”, „aš užsiėmusi”, „aš pavargusi”.

Buhalterė, kuri nemiega naktimis, suvedinėdama debetą su kreditu. Modeliai, kurios filmuojasi ir fotografuojasi po 10 valandų per dieną, o paskui marina save badu. Tinklaraštininkė, kuri skiria savo tinklaraščiui tas pačias 10 valandų per parą. Pati tuo užsiimu, žinau, kad yra kolegų, kurie aria kaip juodi jaučiai. Tai sudėtinga – ir nuotraukas fotografuoti bei apdoroti, ir turinį kurti, ir komentarus skaityti, ir kontaktus su auditorija palaikyti.

Netgi jei tau tai patinka, jeigu esama pernelyg didelio krūvio, galima visiškai kvapą išleisti.

Arba, štai, vadovė, kuri nieko rimbu neplaka, iš darbo išeina anksčiau už visus, ateina vėliau, darbe su visais širdingai bendrauja, sukuria puikią atmosferą. Ir darbas nuo to nenukenčia, netgi išlošia. Darbuotojai patenkinti, šeima prižiūrėta.

Tas pats su pareigūnėmis – pažįstu labai moteriškų, rūpestingų moterų su antpečiais. Jos ten visiems pyragus kepa, visais rūpinasi. Pas jas močiutės ateina išsiverkti, mamos sudėtingus paauglius patarimo gauti tempia. Jos dirba ten, kur sunku išlikti moterimi. Tačiau joms gaunasi išsaugoti save netgi tokiomis sąlygomis. Todėl, kad viduje viskas harmoninga.

Kuri gi tada iš jų dirba moteriškame, o kuri – vyriškame darbe? Sutikite, ne viskas taip vienareikšmiška.

Bet kokį darbą galima paversti baudžiava ir bet kokioje vietoje, esant noro, galima išsaugoti moteriškumą, ypač kai darbas mėgstamas, kai užimi savo nišą.

Mano mokykloje buvo dviejų kategorijų mokytojos. Pirmajai priklausė pervargusios, nusikankinusios, dažniausiai vienišos, su vaikais, bet be vyro. Jos ateidavo į darbą anksčiau už visus, išeidavo vėliau, tempė ant savo kupros visus ir viską. Jų pamokos buvo pačios nemaloniausios – griežti rėmai, disciplina, jeigu kažkas ne taip – dvejetas arba lauk iš klasės. Jų dėstomų dalykų mes labiausiai nemėgome. Užtat namų darbų užduodavo daugiausia, sąsiuviniai raudonavo nuo jų pastabų. Jos šventai tikėjo, kad šitaip išmokys vaikus savo dėstomos disciplinos.

Bet buvo ir kitokios mokytojos. Pas jas mes lėkdavome paknopstomis. Joms nereikėjo rėkti, kad klasė nutiltų. Jos kalbėdavo tyliai ir visa klasė klausėsi nuščiuvusi, burnas pražiojusi. Pamokas jos vedė vos porą kartų per savaitę, užsiėmė saviugda, buvo kantrios, gražios, prižiūrėjo save. Pamokos buvo pačios įdomiausios, neįprasčiausios, suteikiančios daugiausia įdomios informacijos. Kaip nebūtų keista, visos jos turėjo vyrus ir kiekviena iš jų be jokio svyravimo išeidavo motinystės atostogų, dėl ko mes smarkiai liūdėjome. Tokia buvo mano matematikos mokytoja, kurios dėka ir pamilau šį mokslą. Tokia buvo mano pirmoji literatūros mokytoja, istorikė, anglistė.

Vienas ir tas pats darbas, šiuo atveju – vaikų mokymas, gali būti atliekamas skirtingai, ir rezultatai bus skirtingi.

Chemijos aš iki šiol nemėgstu, nors vėliau išmokau savarankiškai. Kaip ir fiziką, kurią iš pradžių mėgau, kadangi pasisekė su mokytoju, o paskui staigiai nusivyliau.

Klausimas ne tas, ką mes darome. Klausima – kaip tai darome. Kiek mus tai džiugina, kiek lengva ir malonu. Ar mokame išlaikyti balansą ir nepasinerti pernelyg giliai, nepradėti arti kaip baudžiauninkai, neužsikrauti visko, netapti darbiniu arkliu. Kiek laiko ir jėgų paaukojame, kiek energijos ištaškome. Tik tai ir tėra svarbu. Tik tai ir padaro mūsų darbą „moterišku” arba „nemoterišku”. O jei tiksliau, darbu, kuris suteikia mums jėgų arba jas išsiurbia.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *