Kokie jie – berniukai, kurie užaugo be tėvo?
Viskas prasidėjo nuo to, kad ištisa moterų karta augino vaikus vienos, karai, tremtys nusinešė daugybės tėvų, brolių ir vyrų gyvybes. Ir tokios moterys buvo priverstos būti stipriomis, kad išgyventų ir išmaitintų savo vaikus.
O mūsų tėvai (seneliai), kuriuos užaugino tokios mamos, nesugebėjo savo sūnums duoti vyriško auklėjimo. Tai tarsi kompiuterinės programos sutrikimas, visa sistema ėmė striginėti ir dirbti ne taip, kaip turėtų.
Mes labai daug žinome apie tėvo vaidmenį kiekvieno berniuko gyvenime, tačiau beveik nieko nežinome apie tai, su kuo jie susidurs suaugusiame gyvenime ir kaip jiems svarbu atrasti savo vidinę šerdį ir vyrišką esybę.
Tai ar įmanoma savyje ugdyti vyriškas savybes? Užsiauginti jas kaip raumenis sporto salėje?
Sudėtingas klausimas.
Kaip sakoma – žuvis ima pūti nuo galvos. Mūsų atveju tenka pradėti nuo mamų.
Juk vienas esminių dalykų auklėjant tokius berniukus – tai mamos požiūris į vaiko tėvą. O šiais laikais ta nuomonė praktiškai visais atvejais būna negatyvi, kupina nuoskaudų ir pretenzijų – dėl skyrybų, išsiskyrimo ar vienišo gyvenimo. Priežasčių gali būti daug.
Tokiems berniukams labai svarbus „teigiamas vyriškas pavyzdys“, daugelis psichologų (pedagogų) rekomenduoja kaip vyriškumo pavyzdžius – trenerius, vyresnius giminaičius, mokytojus. Tačiau tėvo jie dažniausiai pakeisti negali. O poreikis bendrauti ir sąveikauti su tėčiu gali būti nepatenkintas iki pat gyvenimo pabaigos.
Ir gerai, jei toks jaunuolis (vyras) galės savarankiškai ar su psichologo pagalba atkurti ryšį su tėvu ar bent jo vaizdiniu, pašalinti visas jam įdiegtas neigiamas nuostatas, apsivalyti nuo nuoskaudų ir pretenzijų. Tačiau „vyriškame pasaulyje“ tai nepriimta, tik nedaugelis vyrų kreipiasi pagalbos į profesionalų psichologą arba nagrinėja šią temą savarankiškai.
Tokie vyrai susiduria su problemomis ne tik asmeniniame gyvenime, bet realizuodami save, ieškodami savo vietos gyvenime. Tokio „auklėjimo” pasekmėmis gali tapti ne tik tai, kad žmogus savęs nerealizuos ir nesuras savo vietos šiame pasaulyje. Tai ir nusikaltimai, ir pačios įvairiausios priklausomybės – alkoholis, narkotikai ir t.t.
Šiame kontekste labai nepakenktų ir pačių mamų pagalba. Dažniausiai užtenka tiesiog paleisti sūnų, nukirpti bambagyslę, neįsikibti į jį.
O kartais tenka atlikti labai sunkų darbą – darbą su negatyviais šeimos ir giminės scenarijais. Moteris turi padirbėti su savo nuoskaudomis, adresuotomis vyriškai giminei – vyrui, tėvui ir pan.
Galima padėti sūnui kontaktus ryšius su tėvu, jeigu jie buvo prarasti.
Tačiau manau, kad galima pabandyti pradėti nuo mažo.
Reikia kažkaip padėti tokioms mamoms pamatyti jų berniukuose tikrus vyrus, palaikymą ir gyvenimo atramą. Ir galbūt tada atsiras šansas užauginti sveiką stiprių vyrų kartą.
