Moterys kartais apgailestauja, kad šiandieniniams berniukams trūksta vyriško auklėjimo, o dėl vyriško auklėjimo stokos vyrai nesielgia kaip vyrai. Tai gryna tiesa, tik ar pasirengę mes patys tokiam auklėjimui, ar pasirengusios moterys priimti sunkias vyriško auklėjimo normas? Moteris iš berniuko vyro neišauklės, jį tokiu išauklės tik vyras. Tačiau vyrai į auklėjimą turi savą, vyrišką požiūrį. Ar patikės moteris savo vienintelio (savaime aišku – tokio trapaus ir bejėgio, utiputi) berniuko auklėjimą tiems grubiems ir negailestingiems sutvėrimams?
Svarbiausi tėvų vaidmenys auklėjant vaikus labai aiškiai paskirstyti. Mama – gyvybės šaltinis. Mamos uždavinys ir vaidmuo – mylėti, rūpintis, palaikyti, globoti. Tėvas – tai Tvarka, Taisyklės, Įstatymas. Tėvas įkūnija sociumą šeimos viduje, įveda įstatymus ir nustato taisykles. Jis gali ir privalo vertinti, nustatyti ribas, realizuoti sankcijas ir bausmes.
Tėvai ir mamos kalba skirtingai. Vyrai dažniausiai atstovauja jėgą ir nors kartais jie švelnūs ir mieli, jie visai nesunku sugeba pasakyti taip, kad vaikui bus aišku: tą reikia padaryti tuojau pat. Nes kitaip… Tėvo žodis visada stipresnis nei mamos. Tėvo žodis – Įstatymas, o mamos – tai tiesiog mamos nuomonė. Tėvas gali tiesiog pasakyti „to negalima” ir „taip reikia” ir šito pakanka, kad tai būtų padaryta.
Nors suprantama, kad geriau paaiškinti, jeigu yra tokia galimybė.
Mamos žodis sveria mažiau. Moterys dažniausiai – Širdelės ir nors jos kartais kalba griežtai ir netgi gali apšaukti, vaikas žino, kad jos širdis švelni. Mama – ne geležinė ir jos klausyti ne visada būtina. Mama gali pasakyti „šito negalima, nes tėtis taip pasakė”, bet čia moteris jau mini tėvą. Mama gali sutikti, kad „visi žmonės taip daro”, bet tai irgi nuoroda. Be to, jeigu tai ne visai teisybė ir „taip daro” ne visi, vaikas gali nesunkiai tai patikrinti. Mama gali pasakyti „man tai nepatinka” – bet tai dar ne Įstatymas iš didžiosios raidės. Tai tik nuomonė, noras, tegu ir autoritetingo žmogaus noras. Tėvo klauso dėl to, kad jis Tėtis, o mamos klausome todėl, kad mes ją mylime.
Mamos uždavinys – mylėti, priimti vaiką tokiu, koks jis yra bet kokioje situacijoje, nežiūrint į jo elgesį. Tėvo uždavinys ir pareiga – nepažeisti tvarkos, nuoseklumas, sistemingumas, logiškumas (viską paaiškinti). Taip pat sekti, kad ir mama laikytųsi bendros tvarkos ir bendrų taisyklių.
Jeigu šeima nepilna – viskas komplikuojasi. Kartais moteris gali kaitalioti savo vaidmenis – kartais įsakys, kartais pagailės, kartais tėvo funkciją atlieka kiti vyrai – senelis, dėdė ar kas iš kaimynų. Tai vyksta bent jau kaime ir nedideliuose miestuose. Tėvo vaidmenį gali atlikti bet koks vyriškos lyties žmogus, giminaitis, netgi pagyvenusi senelė, į kurią jau nebežiūrima kaip į moterį. Po karo, kai vyrų labai sumažėjo, pagrindiniu auklėtoju kieme kartais galėdavo tapti netgi kiemsargis. Jam atvesdavo vaikus, jis ir auklėdavo, paaiškindavo, kas yra gerai, o kas – blogai, o reikalui iškilus – bausdavo.
Šiuolaikinėje situacijoje šios funkcijos neretai susimaišiusios arba atimtos – dažniausiai iš tėvo – ir tai labai liūdna situacija. Meilės ir įstatymo funkcijas tėvams geriau pasidalinti ir natūraliu būdu geriausia jas dalintis taip. Jeigu šias funkcijas įkūnija vienas iš tėvų, vaikui sunku susigaudyti, kadangi funkcijos prieštarauja viena kitai (besąlygiškas lepinimas ir draudimai). Kai funkcijos pasidalintos, vaiką jos mažiau painioja ir jis neužaugs neurotiku.
Nieko fatališko nėra ir geroje šeimoje, kur tėvai moka elgtis lanksčiai, kažkokioje situacijoje pasikeisdami vaidmenimis. Ir jeigu sukomandavo mama, tėvas gali švelniai paaiškinti vaikams, kad mama teisi ir kad jos nereikia nervinti. Tėvas gali būti šeimoje linksmas ir švelnus, tiktai svarbu, kad rimtose situacijose vaikai žinotų, kada baigiasi juokai ir prasideda rimti dalykai. Paprastai tam pakanka pakeisti veido išraišką, balso toną ir rimtai pasakyti: „O dabar aš rimtai kalbu, nebejuokauju”. Ir visi suprato: juokams ne vieta, atėjo laikas laikytis taisyklių”.
Jeigu tėvas šeimoje nesiima šitų funkcijų, vaikas gyvena situacijoje, kurioje nėra jokių aiškių ribų. Ir jam belieka arba pažeidinėti visas ribas, arba „tupėti vietoje”, jaučiant nerimą, nežinant, kur gi tos ribos. Jeigu mama įvedinėja įstatymus, vaikas jos neklauso ir negauna meilės, bet kokią sankciją suvokia kaip neteisingą, jokio pagrindo neturinčią bausmę.
Kai yra tėvas, mamai prisiimti įstatymo ir tvarkos funkciją – neefektyvu. Abiejų lyčių vaikams yra natūralu klausyti tėvo. Ir jau geriau šeimos gyvenime nedalyvaujantis tėvas, nei diktatorė ar tironė mama.
O tai mamoms šiuolaikinėje šeimyninėje kultūroje gali būti labai nepatogu.
Suprantama, jei yra būtinybė, dėl taisyklių šeimoje mama gali iš anksto susitarti su tėvu. Tačiau įgarsins tas taisykles tėvas. Geriausia moters pozicija, auklėjant iš berniuko vyrą – palaikyti tėvo poziciją ir jo požiūrį į auklėjimą (suprantama, tik tais atvejais, jeigu tas vyras šeimoje yra ir jis adekvatus).
