Motiniškos meilės siaubai

Daugybę kartų iš savo klienčių girdžiu frazes: „Gyvenu dėl sūnaus”, „Gyvenu dėl dukters”, „Vaikai – mano gyvenimo prasmė”. Mano žodžiai apie perdėtą motinišką meilę iš pradžių dažniausiai sukelia agresiją: „Aš gi mama, tai – mano vaikas!!!”

Su tokiu požiūriu į vaikus labai nukenčia vyro pozicija šeimoje (jei tasai vyras vis dar yra ir, juo labiau, jeigu jo nėra). Jis iš esmės yra nuvertinamas, nepastebimas, paverčiamas visišku nuliu. Taip pat praranda bet kokią vertę ir santykiai tarp vyro ir moters šeimoje. O juk svarbiausia vertybė – būtent pora ir santykiai jos viduje. Būtent poroje sukuriama toji erdvė, kurioje auklėjamas vaikas, kuriame jis tyrinėja savo šeimos modelį.

Vaikams galima duoti tik tai, ką pats turi ir moki.

Stiprus motinos prisirišimas prie vaiko trukdo jam gyventi, neretai paverčia jo gyvenimą pragaru.

Kažkam galbūt pasirodys neįtikėtina, bet būtent perdėta motinos meilė ir tampa mažų ir didelių tragedijų priežastimi.

Ką gi tai reiškia – perdėta motinos meilė? Tai kai meilė vaikams tampa stipresnė už meilę sau, vyrui, kai vaikai iškeliami į pirmą vietą motinos vertybių sistemoje, o tėvas, kaip neretai ir pati motina, pasitraukia į antrą planą.

Dažnai tenka realiai stebėti tokius pavyzdžius. Penkiolikametė dukra aprengta žymiai geriau negu mama. Dukters rūbai – iš firminių parduotuvių, mamos garderobas – iš „skuduryno”.

Motinos meilė – kai daugybė jausmų susilieja į vieningą chaosą. Tai nėra rami ir aiški būsena, dažnai tai būna nesiliaujanti kova už savo vaiką. Maždaug tokiais jausmais užsipildo mūsų nagrinėjama „motinos meilė”:

Savininkiškumas. „Tai – MANO vaikas!” Vaikučiui jau 40 metų, bet mama įsitikinusi, kad kadangi yra jo savininkė, tai gali pažeidinėti „savo kūdikio” asmeninės erdvės ribas. Negana to, ji tvirtai tiki, kad šitaip juo rūpinasi, pavertusi rūpinimąsi ir globą totalia kontrole.

Egoizmas. Kai mama pati priima sprendimus, susijusius su savo jau beveik suaugusio vaiko ateitimi. Pavyzdžiui, laiko vaiką savo pačios tęsiniu, kuris realizuos jos svajones. Vaiko nuomonės niekas neklausia. Kokios vaiko svajonės – mamai geriau žinoti. Vaikui užkraunamos savo pačios neišspręstos problemos, neįgyvendinti uždaviniai, vaikas verčiamas stoti, kur nori mama ir kurtis tokį gyvenimą, kokį nurodys kurtis motina. Mokytis, kur mama pasakys, tuoktis, su tuo ar ta, ką mama nurodys, visus sprendimus priima mama.

Motiniškam egoizmui taip pat galima priskirti troškimą paversti vaiką savo finansiniu donoru, apsirūpinti jo dėka senatvėje. Mama fokusuojasi vien į save, vaikų funkcija – aprūpinti motiną. Pavyzdžiui, ji planuoja, kad dukra su savo vyru visą gyvenimą gyvens su ja, motina. Arba ieško dukrai turtingo jaunikio užsienyje, kad kartu su dukra emigruotų vyro sąskaita. Emigracija kartu su sūnumi į tolimą šalį, kad galima būtų užsisėsti ant sprando, netgi tos šalies kalbos nemokant ir nesistengiant išmokti ar kažkaip pačiai įsikurti. Arba tiesiog atvažiuoti pas sūnų su šeima ir pranešti, kad mama dabar čia gyvens. Mama juk svarbiausia, tik ji viską sprendžia. O vaikų bei jų partnerių nuomonės ir norų niekas net nepaklausia, skamba vien reikalavimai: tu privalai!

Moteriška meilė. Tas atvejis, kai motina neturi vyriškio ir visą neišeikvotą meilę skiria vaikui, nukreipdama nesveiką moterišką meilę į sūnų ar dukrą. Atkreipkite dėmesį – ne motinišką meilę, o moterišką – skirtą vyrams. Be to, jei vaikas turi savo šeimą – anokia čia kliūtis – mama kišasi, lenda, taiso, patarinėja. Neduoda gyventi. Jos pačios gyvenime partnerystės nebuvo, tačiau ji tiksliai žino, kaip reikia elgtis poroje!

Yra dar ir toks jausmas kaip gailestis. Ypač perdėtas savo vaikų gailėjimas. Gailėjimas dažniausiai pakeičia meilės jausmą ir nuoširdų rūpinimąsi. Iš perdėto gailėjimo užgimsta auka. Toks gailėjimas įtvirtina vaiko nuostatą, kad jis yra silpnas, neįgalus, nieko nesugebantis. Ir mama, pati to nesuvokdama, neleidžia vaikui suaugti, pastoviai jį menkindama ir išlaikydama nieko negalinčio ir neišmanančio vaiko būsenoje.

Yra dar daugybė panašių jausmų, susijusių su motinos meile – prisirišimas, nepasitenkinimas nuosavu gyvenimu, noras įsitvirtinti vaiko sąskaita ir t.t. Gaunasi, kad mamos meilėje pačios meilės kaipo tokios beveik nėra arba ta meilė baisiai išsikraipė, pradėjo nuodyti vaiką.

Nuo ko reikėtų pradėti, jeigu kyla noras ištaisyti situaciją?

Pirmiausiai reikėtų atkurti vyro vaidmenį šeimoje, atkurti meilę ir tarpusavio santykius tarp vyro ir moters. Tada esama šanso, kad nesusiformuos toksiška motiniška meilė.

Meilė vaikui yra meilės tarp vyro ir moters rezultatas. Kai šeimoje suprantama, kad svarbiausia šeimos gyvenime yra vyras ir moteris ir tai, ką jie drauge sukuria savo santykiuose, o vaikas – tai tų bendrų santykių dalis, o ne moters nuosavybė.

Vyras dalį moters energijos ir rūpinimosi pritrauks sau, suteiks vaikui teisę turėti savo norų ir svajonių. Ir vaikas turės šansą pačiam užsiimti savo gyvenimu, jis gaus galimybę išmokti būti savarankišku, pačiam priimti sprendimus.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *