Ji norėtų praleisti atostogas, žvelgdama į jūros horizontą su seniai trokštama knyga rankose, „išeiti į viešumą”, pasimėgauti SPA procedūroms ir gražioms vakarienėms paplūdimyje. Tačiau jos vyras mėgsta kalnus, todėl Ji atideda savo troškimą kitam kartui.

Ji reguliariai praleidžia sporto salės užsiėmimus ir masažus, kadangi keičiasi vaikų tvarkaraščiai, ir jai tenka prisitaikyti prie jų grafikų, atsisakanti saviškio.

Vakare ji retai kada turi galimybę atsipalaiduoti vonioje – arba vakarienė svečiams, arba visi namų ruošos darbai, arba nuotolinis darbas iš namų.

O jeigu ir pavyksta nuo viso to išsisukti ir šiek tiek pailsėti, tai jos galvoje vietoj trokštamos ramybės ima suktis nesibaigiančios mintys apie tai, kas nepadaryta, ką reikia artimiausiu laiku nuveikti, apie problemas darbe ar su vaikais, apie penkis pyrago recepto variantus savaitgaliui, kad įtiktų šeimai, ir visa tai pagardinta įprastu kaltės jausmu.

Kaltės jausmu, kuris jau nebeturi senaties termino – ji neprisimena savęs be jo, be šito nuolatinio kaltės jausmo, be jausmo, kad ji visą laiką kažkokia ne tokia.

Ir visi jos akivaizdūs laimėjimai nėra jai pakankamai geri, ji galėtų padaryti geriau, jei tik dar labiau pasistengtų.

Ji ne tokia protinga ar stropi kaip kitos, tėvai negali didžiuotis jos gebėjimais ar pastangomis namuose. Kartais ji šiek tiek primena nevykėlį tėvą ar nemylimą motiną, o kartais yra erzinančiai linksma arba jos drovumas ima kelti pyktį. Ir tai yra jos kaltė, nes būtent ji nuolat tarsi neatitinka jai paruoštos nuo pat gimimo vietos – jeigu jau gimei, tai būk maloni būti naudinga.

Šita nuostata perduodama griežtai per moteriškąją giminės liniją, ją įdiegia tokios pat kaltę jaučiančios moterys, kurios suaugo ir tapo mūsų aprašomos herojės močiute bei mama.

Taip, yra toks paslaptingas „naudingos mergaitės” virusas, kuris vaiko galvoje įsijungia tais momentais, kai mažoji stebi mamą bendraujant su tėčiu ar kitais žmonėmis. Ir mato ji tai ne per akivaizdžius mamos veiksmus, jos dirbtines šypsenas, kai šypsotis būtina, tačiau nesinori dėl nuovargio, bet per to, kas vyksta aplinkui, esmę.

Juk mažas vaikas dar nesugeba mąstyti taip, kaip suaugusieji. Tačiau jis vis dar turi gebėjimą, kurį jau prarado suaugę žmonės – atpažinti to, kas vyksta, esmę per suaugusiųjų fizines apraiškas ir savo reakciją į jas.

Mergaitė palaipsniui infekuojasi jai pačių artimiausių moterų elgesio modeliais, tampa tokia pat nepakankamai gera, dėl ko jai reikia sunkiai darbuotis ir visais įmanomais būdais įrodyti pasauliui, kad ir ji kažko verta.

Tokioje aplinkoje istorijoje ji turi labai mažai šansų, kad iš kažkur atsiras gera, o gal ir ne tokia gera fėja, kuri ją atburtų ar duotų jai stipresnę nuostatą, negu „tarnauk kitiems, kad kiti tave mylėtų”.

Paprastai kaltė dėl savęs ir savo netobulumo persiduoda iš vienos giminės moters kitai, ir štai mama jau aiškina savo ką tik gimusiai dukrai, kaip ji turėtų gyventi. Mergaitei duodamos užduotys padėti šeimai, rūpintis motina, savo pasiekimais skatinti tėvų pasididžiavimą ir ambicijas, gyventi kitų žmonių interesų labui, paaukojant savuosius.

Juk ji pati nėra tokia svarbi ir vertinga, lyginant su šalto tėvo ar sužlugdžiusios savo pačios gyvenimą motinos interesais.

Visa tokios moters istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip vertinga ir gera pačiai save sugniuždyti, vardan didžių ar nelabai didžių, dėl reikšmingų ar svarbių rezultatų. O mes visi mes žavimės šiomis moterimis, semiamės įkvėpimo iš jų biografijų, ieškome jose savęs ir taip semiamės stiprybės naujoms savo pačių aukštumoms. Kodėl?

Gal be šito nesame savimi nepatenkintos? Gal be šių svetimų rezultatų nesuvokiame savo pačių asmenybių vertės ir tik šitokiu būdu galime sulaukti aplinkinių pripažinimo?

Kai mūsų aprašoma moteris nusprendžia, kad jai jau gana ir kad daugiau niekas neturi teisės spręsti – gera ji, ar negera, teisinga ar nelabai, prasideda grįžimas link pirminės užduoties ir tikslo, susijungimas su savo prigimtimi ir pirmaprade jėga.

Taip užgimsta tikra moteris. Moteris, kuriai nereikia pasiekimų ir konkurencijos, kad galėtų jaustis patenkinta savimi, nes dabar ji tiksliai žino, kad egzistuoja jai skirta vieta po saule, ir saulė šildo ją vien dėl to, kad ji, moteris, šiame pasaulyje gyvena.

Jai daugiau nebereikia isteriškai įrodinėti kitiems, kokia graži jos figūra, kaip gražiai ji rengiasi ir kiek daug sulaukia vyriško dėmesio. Ji visa tai žino giliai savyje. Puikiai supranta, kad su ja viskas gerai, kad ji graži, nepriklausomai nuo to, koks jos svoris, šeimyninis ar finansinis statusas.

Ir šis žinojimas lygiai taip pat perduodamas iš vienos giminės moters – kitai.

.