Bent vieną tokį žmogų tikrai esame sutikę kiekvienas. Jis ramus ir tylus, neišsišokantis, visiems patogus, niekam nekliūnantis, niekur nesiveržiantis, kitų beveik nematomas. Ir niekas nepastebi jo tylios kančios.
Sunku išsakyti savo nuomonę, troškimai nepastebimi ir nuvertinami, bet kokio sprendimo priėmimas sustiprina nerimą, bandymą „slėptis“ sukelia net nereikšmingi konfliktai, tabu savo emocijų išraiškai, balsas visada prislopintas arba visai „išjungtas“, nuolatinis foninis savo nereikšmingumo ir nereikalingumo jausmas. Šiurpus sąrašas? Tai yra standartinis nematomo žmogaus portretas. Žmogaus, kurio kiti nepastebi, kuris niekada neišreiškia savo pozicijos ir neprieštarauja viešai nuomonei.
Galima suprasti ir sutikti, kad matomam būti sunku. Kai pareiškiame apie save, kai prabylame ir paskelbiame apie savo egzistavimą, mes patraukiame į save išorinio pasaulio dėmesį. Ir kažkas iš to išorinio pastebi mus, gali neigiamai įvertinti, pasmerkti, paniekinti ar net sureaguoti agresyviai. Bus kur kas saugiau apmirti, sustingti ir nekvėpuoti, kad neišsišoktume, neišsiskirtume. Todėl kyla teisėtas klausimas: kodėl visi žmonės nesinaudoja šia išgyvenimo strategija?
Ir štai kodėl jie to nedaro. Socialinis nematomumas – iš tiesų praktiškas konfliktų vengimo metodas, tačiau jame slypi keli pavojai:
*nebuvimo socialine prasme pavojus;
*pavojus gyventi svetimą, kitų primestą gyvenimą;
*pavojus egzistuoti visiškai išsižadėjus savo troškimų ir tikslų.
Kaip ir dauguma mūsų sunkumų, nematomo žmogaus elgesio strategijos formuojasi vaikystėje, būtent iš šeimos nuostatų ir taisyklių. Dažnai nematomo žmogaus sindromo šaknys kyla iš tėvų nuostatos „negyvenk“. Visi tėvai nori turėti paklusnų vaiką, nori ramaus gyvenimo ir daugiau laiko sau. Bet tie tėvai, kurie to nori per daug stipriai, naudoja destruktyvius metodus savo vaikui valdyti – nuvertinimą, dominavimą, gąsdinimą ir manipuliacijas.
Problema ta, kad tokios nuostatos, neigiamai veikiančios tolimesnį vaiko gyvenimą, paprastai būna nesuvoktos. Suaugusiam žmogui sunku jas pastebėti, juo labiau pakeisti.
Tam, kad taptų matomas, žmogui reikia pareikšti apie save ir paskelbti savo troškimus. Bet pirmiausia, prieš atskleidžiant juos išoriniam pasauliui, reikia pačiam išsiaiškinti savo poreikius ir suvokti juos.
Iš pradžių reikia parodyti sau pačiam, kad turite troškimų: suformuluokite juos ir patikėkite jais. Pajauskite. Nustatykite savo idėjų hierarchiją – nuo mažiausių iki svarbiausių. Tik tada, kai patys patikėsite savo troškimais, tikslais ir savo pajėgumu juos realizuoti, atsiras balsas, kuris ir paskelbs apie juos aplinkiniams.
