Pirmoji istorija
Jis – Kajus su užšaldyta širdimi. Kai maža dukrelė strykteli jam ant kelių ir stipriai apsikabina, jis sustingsta, tarsi granito statula. Nors didžiausias jo noras tuo metu – pabėgti. Jis išmoko išsisukkinėti nuo žmonos apkabinimų ir apskritai laikytis nuo jos saugiu atstumu. Su savo motina jis visada buvo šaltai mandagus, oficialiai šaltas. Kaip verslo susitikime. Jis nepakenčia riksmų, triukšmo, ašarų, kitų erzinančių emocijų. Kiekvieną vakarą prieš miega susisuka lizdą iš antklodės, apsikamšo iš visų pusių ir susiriečia embriono poza. Tik šitaip jis gali normaliai užmigti.
Dar iki jam gimus tėvai susitarė išauginti sūnų tikru vyru. Kad be ašarų. Be snarglių. Be visų tų uti-puti. Fizinis kontaktas – tik pedagoginiais tikslais. Labai retais atvejais. Diržu.
Jis atėjo į mano konsultaciją su prašymu, kad „atvesčiau į protą” jo žmoną. Kuri ruošėsi skirtis dėl to, kad šeimos gyvenime nėra visų tų idiotiškų, jo giliu įsitikinimu, švelnumų. O padirbėti teko su pačiu savimi. Prireikė ganėtinai daug laiko, kad jis pagaliau suprastų, ko jam labiausiai norisi.
„Noriu, kad mane apkabintų mama”.
Antroji istorija
Ji – amžinai kunkuliuojantis vulkanas. Jos principas santykiuose su vyru ir vaikais – negyvai užmylėti, paskui pasivyti ir dar kartą užmylėti. Apsikabinimai – privalomas patiekalas jos namuose. Tris kartus per dieną. Pagal tvarkaraštį. Su savo mama ji tai audringai aiškinasi santykius, tai nuolankiai kenčia visas pastabas. Jos emocijos – tikras sprogstamasis mišinys. Ji neužmigs, jei pašonėje nebus ko apkabinti. Sutuoktinis, vaikai, katinas – būtinai kažkas turi būti šalia.
Jos abu tėvai buvo našlaičiai. Ką čia bepridursi…
Ji atėjo į terapiją, norėdama suprasti, kodėl taip norisi kartais vilku staugti ir raitytis ant grindų, nors iš esmės juk viskas gerai. Praėjus maždaug metams laiko, ji suvokė, ko jai labiausiai norisi.
„Noriu, kad mane apkabintų mama”.
Trečioji istorija
Jiedu drauge atėjo į konsultaciją. Negali rasti bendros kalbos. Nors prieš kelis metus, kai gimė sūnus, pasiekė kompromisą. Iki penkerių metų vaiką auklėja mama su visais tais moteriškais švelnumais, o paskui į darbą kimba tėtis. Kad sūnus užaugtų tikru vyru. Be ašarų. Be snarglių ir visų tų uti-puti.
O sūnui jau penkeri. Ir jau ištisą savaitę tęsiasi tėviškas, vyriškas auklėjimas. Tačiau vaikui prasidėjo isterija. Juk jis puikiai žino, ko labiausiai nori.
„Noriu, kad mane apkabintų mama”.
