Nuodingos frazės

Ar visada kreipiame dėmesį į tai, ką sakome savo vaikams? Kartais tėvus užvaldo emocijos ir, veikiant jų chemijai, periodiškai gali išsprūsti frazės, kurios tikrai neduos jokios naudos tolimesniam vaiko psichikos vystymuisi.

Ir net jei vėliau tėvai jaučiasi kalti ir „užglaisto“ tą kaltę vaiko akivaizdoje, tai irgi neduoda naudos tėvų ir vaikų santykiams: vaikai pajunta tėvų kaltę ir gali pradėti ja manipuliuoti.

Dėl to nusprendžiau šiame tekste nurodyti tas tėvų frazes, kurių tarti griežtai nerekomenduojama.

„Kaip tu elgiesi? Pasižiūrėk į savo brolį/sesę/draugą/draugę.”

Iš pažiūros nekenksminga pastaba, kuria siekiama parodyti priimtino elgesio pavyzdį. Tačiau tai vis tiek yra palyginimas. Jei kalbame apie brolius ir seseris, tai tokie sistemingi palyginimai taps jų konkurencijos pagrindu: vaikai ims varžytis „kurį mama ir tėtis myli labiau“, paskui, laikui bėgant, tai pavirsta „kam mama ir tėtis skiria daugiau dėmesio. “

Ir darosi jau nesvarbu, kaip vaikas ar paauglys ims siekti šio dėmesio. Konkurencijos ir karo sėklas pasėjo iš pažiūros nekalti tėvų palyginimai. Ach taip, vos nepamiršau, suaugusiame gyvenime ši konkurencija gali ir nesibaigti.

„Baisaus čia daikto, dėl tokių niekų apsibliovei…”

Na, čia jau klasika: iš suaugusiųjų gyvenimo aukštumų vaikų problemos laikomos smulkmenomis ir joms neteikiama jokios reikšmės. Tik, štai, pačiam vaikui tos jo emocijos yra absoliučiai realios, ne žaislinės.

Nėra tokio suskirstymo psichologijoje – štai čia yra vaikiškos, štai čia – paaugliškos, o štai ten – suaugusios emocijos. Prieš emocijas visi amžiai yra lygūs. Nors porą skirtumų visgi galima atrasti: vaikai dar neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, kad galėtų patys nusiraminti, dar neišmoko išreikšti savo emocijų socialiai priimtinomis formomis.

Todėl jausmų nuvertinimas, situacijos reikšmingumo sumenkinimas yra nepriimtinas. Tėvai padeda išgyventi emocijas ir jausmus, palaiko, o nemoko vaikų slopinti savus jausmus.

„Kaip tu elgiesi, man dėl tavęs gėda“

Ar teko matyti tokius susigėdusius ir drovius tėvus, o šalia jų – kaprizingą mažylį? Tai vienas iš pavyzdžių. O vaikui, greičiausiai, nepakanka dėmesio arba jis įpratęs gauti tai, ko nori, demonstruodamas negatyvumą.

Parausti iš gėdos šiuo atveju tėvams yra absoliučiai nebrandi pozicija, be to, verčianti vaiką prisiimti atsakomybę tėvų – suaugusių žmonių – jausmus: gėdą ir susidrovėjimą. Su kaprizingu vaiko elgesiu geriausia aiškintis psichologo kabinete, o ne išrėžiant mažyliui eilinę viešų priekaištų dozę.

„Kad ir kuo tu beužsiimtum, tau nieko nesigauna“

Tai tokia baisi frazė, kad net nesinori apie ją rašyti. Bet vis dėlto tai vyksta tėvų ir vaikų santykiuose, todėl pasižiūrėkime į tokių žodžių pasekmes.

Pirma, joks vaikas nenorėtų to išgirsti! Įsivaizduokite, kad jūs pats esate vaikas ir jums štai taip pasakoma. Na ir? Kaip jaučiatės? Va, va…

Tik pagalvokite, po tokios frazės vaikams atsiranda tvirtas įsitikinimas, kad mama ar tėtis galvoja, jog jie nieko nemoka ir nesugeba. Suprantu, kad daugelis tėvų gali pasiteisinti, jog tai pasakė, apimti emocijų ir dabar siaubingai dėl to gailisi. Nuoširdžiai tikiu šiuo apgailestavimu. Ir vis dėlto…

Vaikas šito nepamirš. Arba ilgam įsimins, o paskui pamirš. Arba visam likusiam gyvenimą įsimins ir niekada nepamirš. Kaip pasiseks, tiksliau, kokią išvadą jūs, kaip tėvai, pasidarysite iš šiuo atveju visiškai teisėtos vaiko nuoskaudos.

Giliai įkvėpkite, kol patys blogiausi žodžiai neišsiveržė į laisvę, tada garsiai iškvėpkite ir pasakykite savo mažyliui padrąsinančius žodžius, jeigu jau taip atsitiko, kad jis patyrė kažkokią nesėkmę. Jam šito išties labai reikia.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *