Nuoskaudos ir skriaudos jausmas gali sugadinti bet kokius santykius – poros, draugystės, profesinius.
Nuoskaudos jausmas visada susijęs su tuo, kad aš kažko tikėjausi, bet negavau. Tačiau nenoriu prisiimti atsakomybės už tai, kad nesusitikrinau lūkesčių ir realybės, už tai, kad tyliai kenčiu ir nieko nekalbu apie savo nuoskaudą.
Todėl man patinka posakis, kad vaikas – įsižeidžia, o suaugęs – pyksta. Juk vaikas, kai įsižeidžia, jis ima verkti, o tėvas ar mama ateina ir paklausia, kas atsitiko, puola į pagalbą ir išsprendžia problemą. T. y. padaro visą darbą už abu.
O psichologinė brandumas – tai būtent tai, kad aš prisiimu atsakomybę ir pats išgyvenu/ištveriu savo jausmus ir kažkaip su jais susitvarkau.
Nuoskaudos jausmas santykiuose stipriai susijęs su aukos pozicija, kur esama daug pasyvios agresijos ir manipuliacijos. Mano nuoskauda turi sukelti oponentui kaltės jausmą, kalbant paprasčiau.
Visa tai yra skirta tam, kad būtų galima atsikratyti atsakomybės, apkaltinti oponentą ir vaidinti aukos vaidmenį aplinkinių akyse – „aš viską padariau dėl šių santykių“, „aš viską tempiau ant savo kupros“.
Tačiau anksčiau ar vėliau tokios konfigūracijos santykiai yra pasmerkti krizei ir, kaip pasekmė, išsiskyrimui.
Kadangi, viena vertus, yra įžeidimas ir aukojimasis, kita vertus, nuolat kaltinamas partneris, negaunantis aiškių nurodymų, kaip su jumis reikia elgtis (o gauna tik įžeistą žmogų, kuris kankinasi, tačiau visiškai neaišku, kodėl jam taip blogai), kažką bando daryti, vėl gaunasi, kad „viskas ne taip“, po to galiausiai pavargsta ir pradeda galvoti, kad geriausia būtų apskritai iš čia išeiti.
Įstrigti skriaudos būsenoje – tai neleisti sau susitikti su žmogumi ir išgirsti vienas kitą.
Kur yra skriauda, ten neįmanoma pereiti į aukštesnį santykių lygį.
