Mes dažnai kalbame vienas kitam baisius dalykus vien todėl, kad mums skauda. Badomės aštriais žodžių peiliais, šaudome nuodingas strėles tiesiai į širdis, kurias taip mylime.

Žodžiai pilasi iš mūsų tarsi kulkos, kuriomis mes žeidžiame vienas kitą, o kartais ir žudome.

O juk iš tikrųjų mes norime, kad mus sustabdytų, kad mums pasakytų: „Tyliau! Nekalbėk, nereikia. Visi šie žodžiai tušti, aš su tavim, aš niekada tavęs nepaliksiu“.

Ir mes sustotume, susigėstume, o paskui netgi atgailautume. Tačiau vietoj to, vietoje atsakymo iš kito žmogaus pusės jau atlekia žodžiai-žudikai, kurie tarsi laukė pasaloje, kad vėliau galėtų tiksliau pataikyti į taikinį.

Ir mes veržiamės į kovą vienas su kitu, o juk galima būtų nutilti ir išgirsti tai, ką nori pasakyti širdis. Mes juk galėtume prisiglausti vienas prie kito, stipriau apsikabinti ir bučiuoti, bučiuoti…