Padaryk mane laiminga!

Net nežinau, kas dėl to labiausiai kaltas – tokia mėgstama mergaičių tarpe pasaka apie Pelenę, tėvų šeimoje įsisavintos nuostatos, socialiniai šablonai ar vaikiškos traumos, o gal visa tai kartu paėmus, tačiau konsultuodama moteris, labai dažnai susiduriu su tokia idėja: po to, kai pavyko pasistverti vyrą, nesvarbu – oficialų ar neoficialų, jis nuo to momento turi būtinai stengtis moters labui, stengtis padaryti ją laiminga.

Privalo! Būtent taip ir ne kitaip! Dabar tai jo šventa pareiga. Nes kitaip – kurių galų jis paėmė ją į žmonas?

Ir dabar jos moteriška laimė šimtu procentų priklauso nuo vyro. Atsakomybės moteris atsikratė, užkrovė ją partneriui. Dabar jis atsakingas – ir ne vien už laimę. Už gerovę, gyvenimą. Už viską. Vyrui perduota absoliučiai visa atsakomybė.

Kartais vyrai labai noriai jos imasi, kartais – ne. Čia labai daug priklauso nuo paties vyro vaikiškų ir šeimyninių istorijų. Na, o jo žmona pamažu įsmunka į visiškai vaikišką infantilumą.

Ir pora pavirsta tėvo ir mažos dukrelės santykiais, kartais – dviejų mažų vaikų, ieškančių „gerų tėvų” santykiais.

Kodėl moterys kuria savo kasdieninį gyvenimą iš vilčių ir lūkesčių, kurių vyrai dažniausiai neatitinka? O jie ir negali atitikti, nes vyras neturi ir negali turėti tos meilės, kuri būdinga moters kitados pakankamai nemylėjusi mamai ir to vyriško rūpestingumo, kurio ji kitados negavo iš nušalinto nuo auklėjimo tėvo. Ir telepatijos įgūdžių vyras neturi, dėl to negali skaityti moters minčių, atspėti jos norų.

Ir štai tada amžinas moteriškas siekis siekti tobulumo (kas savaime nėra jau taip blogai) paskatina moterį „lipdyti” iš vyro tą sutvėrimą, kuris „puikiai manimi pasirūpins”. Dažniausiai tokios pastangos labiau primena siekį valdyti ir kontroliuoti.

Beje, toks elgesys būdingas ir vyrams. Jie irgi neretai infantiliai laukia, kad jų gyvenime „staiga” pasirodys moteris, o drauge su ja atsiras naujų jėgų, nauja prasmė. Moteris į jį „investuos” ir padarys jį laimingu.

Anksčiau ar vėliau tokie į partnerį nukreipti lūkesčiai neišvengiamai baigiasi baisiu nusivylimu.

Ir galima iki karsto lentos ieškoti žmogaus, kuris visgi duos meilės ir rūpinimosi. Ir vis iš naujo ir iš naujo nusivilti. O galima pagaliau atsisakyti idėjos, jog kitas žmogus pajėgus padaryti jus laimingais ir paieškoti laimės kitoje vietoje. Jau patys tikriausiai žinote kur…

Pačiame savo širdies centre. Nes laimės prigimtis tokia, kad ilgai gyvuoti ji gali tik tuo atveju, jei gimsta iš vidaus. Ji visai ne tokia, kaip laimė, atėjusi pas mus iš išorės – gauto dėmesio, rūpinimosi, naujų batelių ar skanaus pyragaičio pavidalu.

Kontaktas su šia sielos būsena, su savo nuosava galia suteikia galingą gyvenimo pilnatvės jausmą. Ir štai čia mes jau turime kuo pasidalinti su savo partneriu.

Dabar tai bus jau visiškai kiti santykiai, kur kiekvienas yra laisvas būti tikruoju savimi.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *