Mums visiems reikalingas palaikymas. O kritika – tikrai mažiausiai reikalinga.
Tačiau kaip sunku būna nevertinti kitų, nevertinti savęs, nevertinti pasaulio. Juk vadinti tikrovę savo vardais ir – vertinti, teisti – apskritai skirtingi dalykai.
Juk kažkodėl taip paprasta praeiti pro šalį, kai pamatai iškritusį iš lizdo paukščiuką arba motiną, šaukiančią ant savo vaiko, ir taip sunku palaikyti artimą žmogų, pasakyti jam: “Kas benutiktų, aš visada būsiu su tavimi“.
Kodėl mums taip norisi vertinti, teisti artimus žmones, reikšti jiems pretenzijas dėl to, ką jie padarė arba nepadarė?
Tai viso labo mūsų išbujojęs vidinis Kritikas.
Jis jau nuteisė mus pačius, ir dabar persijungė į mūsų artimus ir tolimus žmones.
Ir tik mūsų valioje – leisti jam toliau vešėti, arba – kasdien apvalyti savo sielą, kad išsaugotume pusiausvyrą. Juk niekas negali mūsų valdyti, kol mes sąmoningai ar ne, bet tai leidžiame.
Bet net jei kartais silpnumo ar budrumo praradimo akimirką mes pasiduodame, tačiau mes visada galime atšaukti savo leidimą. Tereikia tik tikėjimo ir nuoširdaus siekio keistis.
Kūrėjas mus sukūrė pagal savo pavidalą, o tai reiškia, kad žmonių rankose yra didžiulė jėga. Belieka tai prisiminti ir patikėti savimi. Kūrėju savyje. Patikėti jėga savyje, kurios mes nežinome. Arba tiesiog pamiršome.
Kiekvieno iš mūsų dvasia stipri ir galinga. Laikas sugrįžti į save ir pradėti gyventi iš dvasios pozicijos, o ne būti kažkokios kritikuojančios subasmenybės valdomiems.
Pakeisti pagrindą.
