Priklausomybė nuo atleidimo

Pamenu, kai dukra buvo maža ir padarydavo kažką blogo, man buvo negana su ja paprasčiausiai pakalbėti apie tai. Aš negalėdavau nusiraminti, kol neįtikindavau, kad ji yra dėl visko kalta.

O jai, suprantama, buvo negana pripažinti savo kaltę ir atsiprašyti. Jai dar reikėjo kažkaip labai neproporcingai atgailauti už klaidą.

Kaip dabar pasakyčiau: iš jos reikalavau kaltės, kuri visiškai neatitiko klaidos dydžio. Kur kas didesnės, negu jauti viduje.

Paskui atsipeikėjau: „Kas per velniava? Kuriems galams man to reikia?”

Savaime suprantama, atkapsčiau atmintyje nuosavą mamą, savo pačios neadekvatų kaltės jausmą ir absoliučiai sugadintus asmeninius kaltės daviklius.

Kiek gi reikia kaltės, kad sureaguotum į žalą, kurią padariau kitam savo elgesiu?

Gaudavosi amžinas ir neišvengiamas pakibimas tarp dviejų polių. Apskritai išvengti kaltės, nieko nejausti, netgi ten, kur kaltė visiškai normali ir adekvati. Arba atvirkščiai – paskęsti kaltėje. Galbūt netgi ten, kur tai išvis nenormalu ir neadekvatu.

Iki šiol vis dar stengiuosi susigražinčiau sau laisvę šioje srityje. Juk aš žinau, kad kaltė – labai svarbus mechanizmas, kurio dėka išsaugomi ryšiai ir santykiai tarp žmonių. Prisidirbai, pajutai kaltę – užglaistyk padarytą žalą. Tai subjektyvus pergyvenimas, į kurį įsitraukusios beveik visos mano asmenybės dalys. Jaučiu fiziškai, vertinu pasekmes, reaguoju emociškai, kažko imuosi… Tai sveika suaugusio žmogaus norma.

Santykiai su kalte formuojami, remiantis atleidimu arba neatleidimu. Svarbiausias suaugusio žmogaus bruožas – sugebėti atleisti.

Štai vaikas neišvengiamai ką nors pridaro, prikvailioja. O šalia – suaugęs žmogus. Ir jis linguoja galva: „Ajajai! Blogai padarei. Bet aš atleidžiu. Ateik pas mane. Aš nesmerkiu tavęs, grįžkim prie ankstesnių santykių…”

Mokėti atleisti – suaugusio žmogaus pareiga.

Šalia to, kad rūpintumės vaikais, būtume jiems prieinami, guostume ir t.t.. kad visos psichinės struktūros vystytųsi normaliai. Kad ateityje vaikui būtų suprantamas sveikas kaltės jausmas. Be neurotiškų, patologišku ir somatinių pasekmių.

Atleisti – tai tėvų pareiga. O ne vaikų.

Bet ar tai mano šeimoje buvo viskas kitaip, ar tai apskritai mentalitetas ir kultūra tokie. Pas mus kažkodėl vaiko kaltės nepapildo suaugusio žmogaus sugebėjimas atleisti. Vietoje to, vaikui užkraunama našta jaustis kaltam, atgailauti ir išpirkinėti kaltes.

Ir tada vaikas priverstas imtis atsakomybės ne už savo kaltę, ne už nuosavą klaidą, o už jam svarbaus suaugusio žmogaus pyktį ar įsižeidimą. Kitaip sakant, ne suaugęs žmogus turi pats tvarkytis su savo problemomis, o vaikas turi imtis priemonių, kad suaugęs grįžtų į normą. Taip atsiranda priklausomybė nuo atleidimo.

Žinote, kaip atpažinti įstrigusius į šią priklausomybę žmones? Jie visada tiki mantra „reikia mokėti atleisti”. Tokio žmogaus praeityje garantuotai tėvai, kurie nemokėjo atleisti ir reikalavo, kad vaikas išpirktų kažkokius fantastiškus kiekius neegzistuojančios kaltės.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *