Savam galima pakišti ir pridegusį pyragaitį

Nes juk jis savas. Svetimam atiduosime geriausią, skaniausią, kad apie mus ko blogo nepagalvotų ir nepasakytų.

Savam ir užvožti galima, jis gi savas, artimas. O svetimam – jokiu būdu! Patys suprantate, kodėl.

Savą galima kritikuoti, galima be perstojo reikalauti, galima neužmokėti už darbą – jis savas. Pakentės, palauks, padirbės – kokie atsiskaitymai tarp savų? Mes gi draugai. Arba giminės. Ar tiesiog seniai pažįstami.

Mes savi! Tačiau būtent taip savi ir pavirsta svetimais. Ir tas, kuris skriaudė savus, lieka vienas. Tarp visiškai svetimų žmonių, kurie nusišluostys lūpas, suvalgę tavo pyragaitį, ir nueis šalin. Ir jie, skirtingai nei savi, nekentės tavo charakterio, neslaugys ligoje, atiduodami paskutinį. Ir tai normalu, juk jie – svetimi žmonės. Turi savus gyvenimus, savus įsipareigojimus.

Nenormalu skriausti ir eksploatuoti savų. Ir kišti jiems pridegusius pyragaičius. Ar apskritai nieko neduoti… Ir nereikia pasakoti, kad, atseit, nėra nei savų, nei svetimų. Savais reikia rūpintis pirmoje eilėje, kol netapo svetimais ir neišėjo ten, kur su jais elgsis kaip su žmonėmis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *