Dauguma žmonių pripažįsta, kad šis efektas tik stiprėja – atrodo, kad laikas kasmet lekia vis greičiau. Ar tikrai, kai tampame vyresni, imame vis sparčiau žingsniuoti link savo gyvenimo pabaigos?
Tai, kaip žmogus suvokia valandos, dienos ar mėnesio trukmę, keičiasi ir priklausomai nuo situacijos. Nuostabi penkių dienų kelionė į kitą šalį visada atrodo gerokai ilgesnė už įprastą darbo savaitę. Tragiškų naujienų skaitymui skirta valanda gali būti nuobodžiai ilga, o toks pat skuboto tvarkymosi laikas laukiant svečių prabėgs žaibiškai.
Laiko suvokimas yra psichologinis ir subjektyvus. Objektyviai nėra jokių priežasčių tvirtinti, kad jis priklauso nuo žmogaus amžiaus.
Iš tikrųjų atrodo, kad laikas suaugusiojo gyvenime bėga greičiau nei vaikystėje. Vaikui pusantros valandos kelionė automobiliu atrodo kankinamai ilga, savaitė – kupina įvykių ir visai nepanaši į ankstesnę, o metai, kurie driekiasi nuo vieno gimtadienio iki kito, – lyg amžinybė belaukiant dovanų.
Kas sudaro tuos skirtumus ir kodėl tiek žmonių jaučia, kad laikas vis greitėja?
Suaugę mes prisiimame vis daugiau įsipareigojimų, kurie atima daugiau laiko. Reikia dirbti, prižiūrėti namus, rūpintis artimaisiais, padėti draugams. Vaikai paprastai neturi tiek įsipareigojimų.
Kadangi tie įsipareigojimai yra svarbūs, suaugusiojo gyvenimas būna persmelktas nerimo ir minčių apie laiką. Mums laikas atrodo ribotas ir nepakankamas, o vaikams – abstraktus dalykas, apie kurį kalba suaugusieji.
Pirmieji metai atrodo tokie ilgi, nes per juos įvyksta tiek daug dalykų pirmą kartą – pirmoji audra, pirmas maudymasis jūroje, pirmas bučinys, pirmas automobilis, pirmas darbas. Kiekvienas toks įvykis daro metus reikšmingesnius, sukuria progreso įspūdį.
Vidutinio amžiaus žmogaus gyvenime daugiausia vyrauja nusistovėjusi tvarka ir ritmas, pasikartojimai. Kasdien tas pats darbas, tos pačios užduotys, tie patys vaidmenys, panašios pramogos, seni draugai. Ir tai normalu, nes šeiminis ir profesinis gyvenimas yra stabilizavęsis, metai tampa vis labiau panašūs vieni į kitus. Susidaro įspūdis, kad išgyvename vis mažiau naujų įdomybių, o įsipareigojimų vis daugėja ir jiems amžinai neužtenka laiko.
Ilginkime metus, įprasmindami savo dienas!
Suaugę žmonės būna linkę veikti tarsi autopilotu: atlieka įprastas, gerai pažįstamas užduotis visai apie jas negalvodami, mintimis nusikėlę kažkur kitur ar pasinėrę į prisiminimus. O vaikai būna visiškai įsigilinę į dabarties momento jiems duodamą patirtį.
Dėmesingumas efektyviai pailgina mūsų gyvenimą, gilina mūsų dienas ir metus. Kuo daugiau dėmesio skirsime kiekvieno momento patirčiai ir suvokimui, tuo turtingesnis bus mūsų laikas.
Tada įprastas gyvenimas taps turiningesnis ir naujesnis, panašus į vaikystę, išskyrus tai, kad išsaugosite visą suaugusiojo žmogaus išmintį. Smulkūs įvykiai, pavyzdžiui, apsiausto pakabinimas ar įsėdimas į savo automobilį, gali suteikti įvykdymo ir užbaigtumo jausmą, jei tuo metu savo mintimis nesistengsite būti kitoje vietoje.
Galima vykdyti savo suaugusiojo įsipareigojimus, sutelkiant dėmesį į pačią patirtį – darbą, vairavimą, tvarkymą ir pan. Jeigu išsiugdysite tokį įprotį, tai kur kas mažiau savo gyvenimo laiko užpildysite įkyriomis mintimis apie tai, kas gali ar turi įvykti vėliau.
Jums nereikia galvoti, kad sulėtintumėte laiką. Jums tik reikia investuoti daugiau dėmesio į dabarties momentą. Tai galima padaryti dviem būdais. Įtraukite į savo gyvenimą kuo daugiau aktyvios fizinės veiklos, kurios negalėtumėte atlikti išsiblaškę. Tai gali būti sportas, menai, sodininkystė, šokiai. Stenkitės daugiau laiko praleisti su žmonėmis, su kuriais jums įdomu kalbėtis.
Abu būdai padeda kaupti prisiminimus, reikalauja daug dėmesio ir neleidžia pasinerti į pašalinius apmąstymus. Metai, praleisti atliekant tokius darbus, kuriems reikia susikaupimo, taps nepamirštami.
Tik tada, kai prisimename praeitį ar svarstome apie ateitį, gyvenimas ima atrodyti per trumpas, per greitas, pernelyg nekontroliuojamas. Kai dėmesys sukoncentruojamas į dabarties akimirką, visada būna pakankamai laiko. Kiekviena patirtis visiškai atitinka jai tenkantį laiką.
