Kai darbo dienos rytą niūrių žmonių minioje pamatai žmogų, kuris šypsosi, džiaugdamasis tuo, kad šviečia saulė, čiulba paukščiai, tuo, kad tiesiog gyvena, kvėpuoja, vaikšto, tuomet daugeliui žmonių atrodo, kad toks žmogus ne iš šio pasaulio.
Tokie žmonės visada geranoriškai nusiteikę. Jie lyg saulės spinduliai. Jų šviesoje viskas tarsi atgyja ir pražysta. Šalia jų visada harmonijos ir džiaugsmo pojūtis.
Iš esmės tai ir yra dvasingumas – gyvenimas harmonijoje su savimi, su pasauliu, su gamta. Dvasingumas – tai ne ritualai, ne pamokslavimas, ne sekimas paskui guru.
Dvasingas žmogus harmonizuoja pasaulį aplink save, daro jį šviesesniu, geresniu. Jo dvasingumas regimas ir juntamas.
O jei žmogus galvoja, kad yra dvasingas, bet pykstasi su artimaisiais, iš aukšto žiūri į kitus, tuomet tai ne dvasingumas. Juk galima ištisas valandas melstis, pasninkauti, laikytis religinių tradicijų, bet gyvenime elgtis destruktyviai.
Dvasingumas – tai pirmiausiai mūsų sielos būsena. Tai aiškumas, sąžiningumas, atsakingumas, besąlygiška meilė, tyrumas, nuoširdumas, geranoriškumas.
Dvasingas žmogus niekam neprimeta savo pasaulėžiūros, jis savo vidine šviesa nušviečia ir parodo kitų žmonių vidinę šviesą…
