„Nieko tu pats nesugebi…”, „Aš gi tau sakiau!”, „Tu be mūsų prapulsi…” ir t.t. ir t.t. Ne, aš čia ne apie kaltės jausmą, apie tai jau daug parašyta. Dabar kalbu apie išdavystę. Kai išduoda patys artimiausi ir brangiausi žmonės pasaulyje – tėvai.
Tėvų išdavystė – tai sistemingas kalimas į galvą, kad jis, vaikas, kažko nesugeba, yra nesavarankiškas, kad jis nepajėgus išsikelti savo tikslų, kurti savo planų, neturi savo interesų ir apskritai gyvenimo.
Nuo ankstyvos vaikystės vaikas stengiasi išmėginti kažką naujo ir labai dažnai klysta. Atrodytų, šis faktas akivaizdus visiems tėvams. Ir nepaisant to, vis tiek pilasi išdavystė po išdavystės.
Pirma. Kai užuot paskatinę vaiką pabandyti iš naujo, dar kartelį, tėvai gniuždo, sakydami mažajam: „Tu niekam tikęs”, „Jei nori padaryti gerai, neduok daryti vaikui, padaryk pats”. Taip pat neretai į šį kokteilį pridedamas kaltės jausmas: „Ką tu darytum be mamos ir tėčio, tu pats juk nieko nesugebi”, „Mes tavo labui ariame kaip vergai plantacijoje, o tu su mumis taip elgiesi, palieki mus, išeini gyventi pas savo tą idiotą/idiotę”.
Antra. Tėvai-išdavikai kalba vaikui, kad tik jie, tėvai, gali jį mylėti ir niekas daugiau: „Niekam tu be manęs daugiau nereikalingas”, „Kas tave tokią į žmonas paims?”, „Tu save veidrodyje matei?”
Trečia. Tokie tėvai sugriauna bazinį vaiko pasitikėjimą pasauliu, panaudodami jo paslaptis, kuriomis jis pasidalino, apimtas geros nuotaikos, jausdamas pasitikėjimą tėvais. O kilus konfliktui – patyčių srautas; „Jūs tik pasižiūrėkite į ją! Merga net batelių nemoka pati išsivalyti, o svaičioja apie kažkokius įsimylėjimus!” Vaikas pasidaro vienareikšmišką išvadą: niekuo šiame pasaulyje negalima tikėti ir pasitikėti, netgi mylimiausiais žmonėmis.
Prie tokių išdavysčių aš dar priskirčiau neištesėtus pažadus ir apgautus vaiko lūkesčius. Vaikas laukia, kada pažadas bus ištesėtas. Svajoja. Įsivaizduoja, kaip bus puiku. Tačiau pažadas, deja, buvo duotas vien tam, kad kažkuriuo momentu vaikas nusiramintų. Nusiramino – pažadas užmirštas.
Važiuojam toliau.
Ketvirta. Vaiko statuso žeminimas. Labai dažnai tenka girdėti, kaip vieni tėvai skundžiasi kitiems savo vaiku ar tą vaiką menkina: „Taviškis toks šaunuolis, o štai maniškis nieko nesugeba”, „Mano kvailelis su tuo nesusidorotų, jis net normaliai mokytis nesugeba”. Nepriklausomai nuo to, ką atsakys kiti tėvai, vaikas jaučia didžiulį pažeminimą šio pokalbio dalyvių akyse.
Išdavystė – tai artimiausių žmonių privilegija.
Tikriausiai, yra dar daug panašių išdavystės pavyzdžių, čia aš, kaip visuomet, brūkštelėjau tekstą trumpai, gana paviršutiniškai, vienu atsikvėpimu.
