Nors laikai pasikeitė ir vis daugėja dalinių šeimų, psichologai ir toliau tvirtina: vaikas turi turėti ne tik motiną, bet ir tėvą, kad išaugtų sveikas ir laimingas žmogus.

Ir vis dėlto kyla klausimas: kodėl? Genetinis rinkinys jau užprogramuotas, žmogus atėjo į pasaulį iš motinos pilvo. Visuomenėje jis dar ne sykį susidurs su vyriškos lyties atstovais. Tai koks tuomet tėvo vaidmuo?

Anksčiau tėvai buvo asocijuojami su savotiška autoritarine būtybe, reikalaujančia pagarbos ir visiško paklusnumo. Iš dalies tai nulėmė ir religinės tradicijos bei Dievo Tėvo garbinimas. Kita vertus, iš tėvo buvo tikimasi beribės meilės ir pasiaukojimo dėl savo vaikų.

Keičiantis laikams šis supratimas nublanko, jį išstūmė nauji vyro vaidmenys visuomenėje. Apie kokį paklusnumą gali būti kalbama, jei tėvas elgiasi taip, kad jį tenka laikyti netobulu (geria, nesirūpina šeima ir pan.)? Nesantarvė šeimose ir skyrybos tapo įprastu reiškiniu. O juk visuomenės tradicijos formavosi ne šiaip sau.

Kai šeimoje gimsta mergaitė, pirmą bendravimo su vyru patirtį ji gauna būtent iš kontaktų su savo tėvu. Sakoma, kad moteris išsirenka sau vyrą, panašų į tėvą. Ji įtartinai kartoja savo šeimos, motinos ir tėvo santykių modelį, nesvarbu, ar jis atrodo blogas, ar geras.

Nepažinusios tėvo mergaitės paprastai nedrįsta užkalbinti klasės draugų. Jų santykiai su priešinga lytimi dažniausiai baigiasi konfliktais. Užaugusios tokios merginos kelia vaikinams nepaprastai didelius reikalavimus, paremtus savo fantazijomis, nesugeba atskirti vaidmenų šeimoje ir net kitaip aiškina sąvoką „meilė“.

O berniukai? Jie gyvena pagal tėvų pavyzdį. Nuo 3–5 metų jie modeliuoja savo elgesį pagal tėvą. Jei šeimoje be tėvo išaugs ne visai „mamytės sūnelis“, tai įsivaizduoti jį rūpestingu ir stipriu vyru santykiuose su moterimis bus sunku.

Įdomią išvadą neseniai padarė Australijos mokslininkai: tėvų griežtumas yra atvirkščiai proporcingas sūnų svoriui. Kuo daugiau kontrolės ir dėmesio vaikui, tuo mažesnė tikimybė, kad jis nutuks. Anksčiau buvo manoma, kad dėl vaikų nutukimo turi būti atsakingos tik motinos. Tėvo auklėjimas padeda berniukui išlaikyti ne tik gerą psichinę, bet ir fizinę formą.

Tenka daryti išvadą, jog žmogus, nuo gimimo nepažinęs dviejų pasaulių – vyro ir moters – bus ribotas ir sunkiau orientuosis aplinkoje.

Dar viena svarbi nuo seno susiklosčiusi vyro paskirtis šeimoje – apsaugoti savo atžalas, tuo pačiu ir savo moterį. Jo apsauga – tai ne tik fiziniai veiksmai, bet ir dvasinis pagrindas. Autoritarinis režimas negali teigiamai paveikti vaiko psichikos, juo labiau nepagarbus tėvo elgesys su motina. Kai tėvai skiriasi, didžiausią tragediją išgyvena vaikai – vientisas pasaulis suskyla. Jie pasijunta silpni ir pažeidžiami, dėl tėvų skyrybų patirtos traumos juos lydi visą likusį gyvenimą.

Reikėtų paminėti dar vieną problemą, kuri pasitaiko net darniose šeimose: vaikiškas pavydas. Ypač šeimose, kur auga mergaitės. Įgimtas dukters konkurencijos instinktas pasireiškia agresija motinai ir tėvo kaip savo vyro suvokimu. Tokią situaciją paprastai sukelia netinkamas tėvo elgesys, kai jis lepina dukrą kaip savo mylimąją, dovanoja jai dovanas, viską leidžia. Vyrams dažnai lengviau auklėti sūnų nei dukrą. Kaip elgtis su sūnumi, jie žino, o kaip su dukra – nelabai. Čia būtina suderinti švelnumą su griežtumu. Santykių su priešinga lytimi pamokas dukrai jis turėtų duoti per žmoną. Meilus jo žvilgsnis į motiną ir pagarba jai įstrigs dukrai į sąmonę ir ji bandys ateityje tokį modelį pritaikyti savo santykiuose su būsimu vyru.

Tėvui šeimoje tenka ne mažesnė atsakomybė už vaikus nei motinai.