Tuštuma

Santykiai neįkvepia, o atvirkščiai – slegia, gniuždo. Po pabendravimo atsiranda tuštumos jausmas, slegiantis nuovargis.

Santykių aiškinimasis vardan paties aiškinimosi

Aiškinimosi, kas teisus, o kas neteisus procesas nenutrūksta nė minutei, kai pora bendrauja. Bendravimas grindžiamas abipusiais kaltinimais ir pretenzijomis. Pagal principą – kaltinimas-pasiteisinimas. Pokyčiai ir santykių gerinimas nevyksta nei vienoje, nei kitoje barikadų pusėje. Net jeigu vienas partneris ir stengiasi taisyti situaciją, tai kitas partneris jo veiksmuose tučtuojau suranda prie ko prisikabinti.

Partnerio sėkmė vertinama kritiškai, su pavydu ir nepasitenkinimu

Savęs tobulinimas pasitraukia į antrą planą, nuolat abejojama jo potencialu. Partneris pakelia savo savivertę, gniuždydamas kito savivertę. Nėra jokio dėkingumo.

Dažni nuotaikos svyravimai

Nuotaikų bangavimas – nuo ​​demonstratyvaus linksmumo iki dramatiškos isterijos, nuo meilės ir rūpesčio iki pykčio ir įsiūčio. Atsisakymas paaiškinti priežastį, pauzės pokalbiuose, teatrališki išėjimai iš namų į niekur, manipuliavimas telefonu – skambučių ignoravimas, pokalbių nutraukimas. Paskutinis žodis turi priklausyti tam partneriui, kuris laiko save „teisiu”.

Troškimas kontroliuoti

Absoliutus įsitraukimas į visus partnerio reikalus, savo nuomonės primetimas – kaip ir ką partneris turi kalbėti bei daryti. Reikalaujama ataskaitų apie tai, ką partneris daro ir netgi galvoja.

Organizmas į nesveikus santykius reaguoja psichosomatiniais skausmais.

Apmaudas su pavydo skoniu. Nepasitikėjimas

Apmaudas, pyktis, kad partneris gali mėgautis gyvenimu savarankiškai arba dar blogiau – su kokiais nors kitais žmonėmis. Emocinis šantažas, siekiant priversti partnerį jaustis kaltu. Pavydas draugams, artimiesiems ir priešingai lyčiai. Troškimas tapti partnerio visatos centru, siekis įgyti absoliučią valdžią ir kontrolę partnerio atžvilgiu, iki visiško jo paklusnumo.

Nuolatinis negatyvumas

Viskas, kas vyksta partnerio gyvenime ir aplinkiniame pasaulyje, suvokiama negatyviai ir niūriai. „Viskas blogai“ – svarbiausias tokio žmogaus principas. Žmogus tiki, kad dėl jo nelaimingo gyvenimo yra kalti kiti ir kaltina aplinkinius bei visą pasaulį dėl visų įmanomų nuodėmių. Gyvena permanentiniame nusivylime ir laukia apokalipsės.

Toksiški santykiai ne tik nuodija, bet ir atima brangiausią jūsų resursą – laiką. Be to, susiformuoja santykių modeliai, neturintys nieko bendro su adekvačiais santykiais.

Žmonės prisitaiko, pripranta prie nesveikos atmosferos, tikėdamiesi, kad amžinai tai nesitęs, dėl to užmerkia akis į tai, kas realiai vyksta, o vietoje to pasineria į savo realybę, neegzistuojančius pasaulius, tuščiai švaistydami laiką, laukdami kažkokių stebuklų.

Gyventi realiame pasaulyje ar iliuziniame – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas.