Dauguma tėvų svajoja vaidinti tą patį vaidmenį savo vaikams visą gyvenimą. Tačiau vaikai anksčiau ar vėliau užauga ir išplasnoja iš gimtojo lizdo, kad susikurtų savo šeimą ir namus. Suaugusieji šitai žino, šito laukia, tačiau vien to, deja, nepakanka. Reikia būti pasiruošusiam šiam įvykiui, juk jūsų vaidmuo nuo to momento kardinaliai keičiasi.
Prieš 10 metų jūs drauge planavote vasarą. Tačiau dabar vaikui septyniolika ir jis kažkur išvažiuoja savais reikalais. Skaudu, žinoma, suvokti, jog laisvalaikį jis leis jau ne su jumis. Dėl to atkakliai ieškote kokio nors kompromiso. Tik viena bėda: jeigu jūs stengiatės patenkinti abiejų pusių interesus, tai vaikas, priešingai, įsikimba vien tik į savo norus.
Kaip tėvai, jūs šventai tikite, kad geriau žinote, ko reikia atžalai. Jau sudarytas tvarkaraštis visai vasarai, naudingų filmų ir knygų sąrašas, nupirkti bilietai į muziejus ir parodas, o viskas, ko susilaukiate iš vaiko – „aš geriau žinau, ko man reikia”. Ir toks akibrokštas negali neskaudinti. Dar visai neseniai buvusiam mažam žmogiukui, kurį atsinešėte ant rankų iš gimdymo namų, jau nebereikia nei jūsų nuomonės, nei pagalbos…
Tačiau nedaug kas pastebi, kad šis gyvenimo momentas gali atverti tėvams ir naujas galimybes.
Vaikas negali duoti jums visko, ko norisi gauti. Kaip ir jūs jam, deja.
Prisiminkite, kokie patys buvote vaikystėje. Jūsų tėvai, kaip ir jūs dabar, stengėsi atvesti į protą. Tačiau dauguma pamokymų liko viso labo prisiminimais, juk jūs pasirinkote savo kelią. Ir tame nėra nieko blogo: jūs patys mokotės iš savo klaidų ir stengiatės būti savarankiški. Anksčiau ar vėliau jūsų svarbiausių patarėjų nebeliks ir jums teks susidurti akis į akį su gyvenimu.
Sugebėjimas kalbėti apie savo jausmus teigiamai veikia tiek jus, tiek vaiką. Jūs negalite priversti jo viską pasakoti, tačiau galite pradėti pirmi.
Pripažinus vaiko savarankiškumą, pats laikas keisti ir savo vaidmenį. Jeigu anksčiau visiška vaikų norų ir veiksmų kontrolė buvo įmanoma, o kartais netgi būtina, tai dabar galite leisti sau atsipalaiduoti. Paukščiukas išskrido iš lizdo ir mama „perekšlė” pagaliau gali pasižiūrėti mėgstamą filmą, užsiimti sportu ar pasklaidyti moteriškus žurnalus.
Svarbiausia pamoka, kurią galime gauti iš vaikų suaugimo – kartų skirtumai. Pažvelkite giliau į savo širdį. Juk jūs neleidžiate vaikui atsiskirti ne dėl to, kad norite jam kažkokio kito gyvenimo. Jūs paprasčiausiai nenorite netekti buvusio artumo ir likti vienišais. Tačiau atstumą visada galima kompensuoti skambučiais ar laiškais. Jeigu vaikai išvažiavo, tai visiškai nereiškia, kad jie atsisakė viso ankstesnio gyvenimo.
Tiesiog jie atsivertė naują savo gyvenimo puslapį, kuriame jums atėjo laikas pasitraukti nuošaliau.
