Pavargę, gerokai aplamdyti gyvenimo, iki soties išsibastę, šie žmonės sugrįžta. Kai supranta, kad širdis sustingo, kad ją tik tavo ugnis galės sušildyti.
Juk jie prisimena, kaip šalia tavęs buvo šilta ir lengva. Kaip jiems buvo gera ir jauku su tavimi. Kaip tu jį/ją galėjai mylėti ir priimti tokiu/tokia, kokie jie buvo iš tikrųjų. Kaip sugebėjai branginti ir, metęs/metusi visus reikalus, bėgti jiems į pagalbą.
Jie sugrįžta.
O kai tave pamato, juos apima sumaištis ir baimė. Dėl to, kad jie nebemato tavo akyse ankstesnės meilės. Dėl to, kad tavo ugnelė jų nebešildo.
Dabar tavyje tamsu. Nėra buvusios šilumos, komforto. Todėl, kad išeidami, jie užgesino tą ugnelę, kuri jiems švietė ir juos šildė.
Išeidami jie sunaikino meilę. Ir kad ir kaip jie dabar stengtųsi atgaivinti ugnį jumyse ir vėl atkurti buvusią meilę, nieko iš to neišeina.
Juk tai, kas kartą buvo sugriauta, sudaužyta, jau niekada nesugrąžinsi.
