Anaiptol ne visus savo giminaičius ar draugus mes galime pavadinti artimais žmonėmis – tik tuos, kurie mums labai brangūs, su kuriais bendraudami, patiriame stiprias ir teigiamas emocijas. Siekiame artumo santykiuose, tačiau jis, deja, arba nesusiformuoja, arba, bėgant metams, išsisklaido.
Kažkas skundžiasi, kad „buitis užgraužė” ar kad santykius sunaikino rutina. Kažkas dėl visko kaltina partnerį, arba pats save – „Čia ne tu dėl visko kaltas, tiesiog aš esu toks žmogus…” Kažkas prisimena, kad „meilė gyvena tris metus”. Arba, pavyzdžiui, susitinki seną draugą po ilgo nesimatymo, ir staiga pastebi, kad nebėra apie ką su juo kalbėtis, kad kažkas negrįžtamai išnyko iš santykių.
Retokai galime sutikti du pagyvenusius žmones, kurie eina drauge, o tu jauti – jie labai artimi vienas kitam. Dažniau nutinka priešingas dalykas: jausmai palaipsniui išblunka, išsisklaido, lieka tik įprotis, nuovargis ar vienatvė.
Kaip laimingiems žmonėms pavyksta išsaugoti ne šiaip santykius, bet ir artumą? Kaip apskritai sukuriamas artumas santykiuose? Juk pažinties pradžioje jo nebuvo, jis užgimsta palaipsniui, iš bendravimo patirties. Ko gali išmokyti ilgalaikiai artimi santykiai?
Iš pradžių jie išmoko, kas apskritai yra artumas. Artumas – tai gilus emocinis įsitraukimas į santykius, tuo pat metu neprarandant savojo „Aš”: kontakto su savo poreikiais, emocijomis, mintimis, ir jų reiškimo santykiuose laisvės.
Pirmoji pamoka. Distancija gali būti skirtinga
Artumas „gyvena” tarp dviejų kraštutinumų – susiliejimo ir svetimumo, susvetimėjimo.
Susiliejime galiu jausti jaudinančius šilumos ir saugumo išgyvenimus, tačiau prarandu kontaktą su savimi, savo jausmais, kadangi „aš – tai tu, o tu – tai aš”. Vardan šios absoliučios vienybės iliuzijos paaukojama viskas, kas gali ją pažeisti – mūsų asmeniniai poreikiai ar emocijos, jeigu jos prieštarauja partnerio emocijoms ir poreikiams. Galutinis susiliejimo rezultatas – liūdesys, nuobodulys ir prarasta laisvė.
Kitas ašigalis – svetimumas, susvetimėjimas. Žmogus išsaugo savąjį „Aš”, tačiau nebelieka gilių emocinių ryšių su kitu žmogumi. Bendraujame paviršutiniškai, o jei kyla rizika panirti giliau į jausmus – pabėgame arba atstumiame partnerį, nes bijome prarasti laisvę. Nemokame jos išsaugoti, kai psichologinė distancija sumažėja.
Artumas – tai sugebėjimas tą distanciją reguliuoti.
Būna, kad norisi prisiglausti vienas prie kito ir pamiršti, jog esame skirtingi. O būna ir taip, kad norisi pabūti vienam, pačiam su savimi ir tada paleidi artimo žmogaus ranką ir kuriam laikui atitolsti.
Pripažinti šitą pulsavimą, šitą distancijų kaitaliojimą – labai svarbi artimų santykių sąlyga.
Tai normalu ir natūralu – kartais pabūti vienumoje ir atitolti, turėti savų interesų, niekaip nesusijusių su partnerio gyvenimu. Artumas prarandamas tada, kai pradedi absoliučiai viskuo dalintis su partneriu arba atvirkščiai – kai dalintis nebėra kuo.
Antroji pamoka. Mes neturime teisės reikalauti, kad kitas pasikeistų
Dar viena labai svarbi artumo pamoka – liautis mėginti keisti partnerį. Mes galime iš jo tik ko nors paprašyti, tačiau jokiu būdu ne reikalauti, kad mylimas žmogus taptų kitoks. Atsisakymą prisiderinti, pasikeisti vardan partnerio daug kas gali suvokti kaip nepagarbą ar atstūmimą, tačiau tikroji nepagarba yra būtent reikalavimas „tapk kitokiu, tapk geresniu, tapk tokiu, koks esu aš”.
Ši pamoka labai sunki dėl vienos paprastos priežasties: kol esame nepajėgūs priimti patys savęs, tokių tolimų nuo idealo, nelabai vykusių, neracionalių (sąrašą galima tęsti iki begalybės) – mes būsime nepajėgūs priimti kito žmogaus. Visi karai su kitu žmogumi – tai mūsų vidinių karų su pačiais savimi, vardan geresnės savo versijos, atspindys.
Trečioji pamoka. Svetimi jausmai visada vertingi
O dar artumas moko pripažinti bet kokių partnerio išgyvenimų ir jausmų vertingumą, net jeigu tu jiems nepritari. „Nepergyvenk dėl niekų”, „visa tai – niekai”, „ko tu čia nerviniesi?”, „reikia būti ramesniam” ir t.t. – visi girdime nemažai tokių frazių, kurios nuvertina mūsų jausmus. Tačiau jei artimas žmogus pergyvena, reiškia, jam šitas dalykas – ne niekai. Bandymas neigti jo jausmus – tiesus kelias į santykių pabaigą.
Vyrai dažniau už moteris baiminasi stiprių negatyvių emocijų. Jiems atrodo, kad tokios emocijos kenkia prisirišimui. Tačiau prisirišimas – tai kaip tik suvokimas, žinojimas, jog mūsų žodžiai, veiksmai, emocijos gali nepatikti partneriui, tačiau tuo pat metu netaps grėsme santykiams.
Svarbiausias klausimas prisirišime – tu su manimi?
Net kai pyksti ant manęs – tu vis dar su manimi? Ar ištversi mano pyktį, mano gėdą, sielvartą, liūdesį, arba mano džiaugsmą? Liksi greta ar pabėgsi – į kompiuterį, darbą, alkoholį, vaikus, draugus?
Jeigu mes artimi, tai kad ir kas tarp mūsų vyktų, mudviem užteks drąsos žvelgti vienas į kitą ir kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų dedasi mūsų santykiuose. Taip, mes galime pykti vienas ant kito, tačiau – nežemindami. Nes liekame greta, kartu.
Ko tam reikia? Laikui bėgant, paaiškėjo, kad pagrindinė artumo sąlyga – tai šilti, palaikantys, artimi santykiai su pačiu savimi. Mūsų santykiai su kitais – tai mūsų viduje vykstančių procesų atspindys.
