Žmonės, patys tapdami tėvais, savo vaikams linkę kalbėti tuos pačius žodžius, kuriuos girdėjo iš savo tėčių ir mamų.
Toks „paveldas” ne visada išeina vaikui į naudą: kažkas, žinoma, priims tai kaip informacinį triukšmą, tačiau kitas vaikas gali įsižeisti arba užsidaryti, imti pergyventi.
„Mes visą gyvenimą tau paaukojome!”
Viskas teisingai, paaukojote – ir ką? Jūs juk tai padarėte absoliučiai savanoriškai, o jūsų vaikas tikrai nieko panašaus iš jūsų niekada neprašė.
Jei periodiškai kreipiatės į vaiką su tokiu pareiškimu, rizikuojate suformuoti mažyliui liguistą, nesveiką prisirišimo ir dėkingumo jausmą. Ką reiškia „liguistą ir nesveiką”? Tokie jausmai bus pagrįsti giliu kaltės jausmu, ir galiausiai jokio džiaugsmo iš tokių vaiko ir tėvų santykių nejausite nei jūs, nei jūsų vaikas.
„Aš tavo amžiuje kalnus varčiau!”
Jūs, tardami šiuos žodžius, ko apskritai tikitės ir laukiate – kad vaikas jus pagirs ar užjaus?
Jei norite tapti pavyzdžiu savo sūnui ar dukrai – veikite dabar, esamuoju laiku. Ir nustokite vartoti žodžius, kurie reiškia, kad jūs – geras, o jūsų vaikas – ne.
„Maža ko tu nori!”
Pasakę šią frazę, fiksuokite laiką: maždaug po dešimties metų nenustebkite, kad jūsų jau užaugusi atžala nieko nebenorės iš šio gyvenimo ir niekuo šiame pasaulyje nesidomės.
Suaugusiame amžiuje jūsų vaikui teks kreiptis į specialistus, kad šie išmokytų jį susigaudyti, kas jam patinka, ką jis daro per prievartą ar iš įpročio.
