Daugumai žmonių jau įprasta, kai juos vadina vartotojais – ne žmonėmis ar žmonija, bet vartotojais. Taip yra todėl, kad dabar pasaulis gyvena pinigų-kredito sistemoje, kuri veiksminga tik tuomet, kai žmonės yra nuolat skatinami ir verčiami pirkti viską: nuo maisto, drabužių, daiktų ir būsto – iki daugybės paslaugų ir pramogų. Kitaip tariant – žmonių gyvenimas yra visapusiškai apmokestintas.
Tai vartotojiška, t.y., nuolatiniu vartojimu grįsta gyvenimo sistema, todėl natūralu, kad ir joje gyvenantys žmonės tampa vartotojais. Vartotojiška gyvenimo sistema – tai tiesiog sąlygos, kuriose neišvengiamai formuojamas žmogus-vartotojas. Masinio informavimo priemonės, reklama, mada, socialinis gyvenimas nuolat tai propaguoja, todėl žmogus nepastebimai, nuo pat vaikystės yra įtraukiamas į tokį gyvenimą.
Vartotojo gyvenimas sustyguotas ir nuspėjamas, tarsi “švilpiko diena“: šiokiadieniais – kelionė į darbą, darbas, pietų pertrauka, darbas, kelionė į namus ir vakaras namuose arba mieste, penktadienį “svaigus“ poilsis, o savaitgalį – pramogos arba apsipirkimas su draugais ar šeima, sekmadienį – pasiruošimas darbo savaitei. Tiesa, tarpuose dar yra visos tradicinės šventės, šeimos šventės ir atostogos.
Vartotojiško gyvenimo principas – pinigai, siekis dominuoti, pirkiniai, pramogos ir malonumai. Tokia gyvenimo filosofija skatina žmonių negatyvias savybes – egoizmą, godumą, palaidumą, agresyvumą, dviveidiškumą, puikybę, pavydą. Dėl pinigų vartotojas pasiryžęs viskam, jis dirba išskirtinai dėl pinigų, o pinigai jam reikalingi tam, kad įsigytų madingus ar “prestižinius“ daiktus, kurie nors trumpam užpildytų jo vidinę tuštumą ir kuriais būtų galima pasipuikuoti prieš kitus.
Pinigai ir daiktai vartotojui svarbesni už žmones – jis gerbia save ir kitus tik už tai, ką jie turi. Vartotojas tik ima, naudojasi ir išnaudoja viską savo malonumui, tame jo gyvenimo prasmė ir laimė. Jis negali būti kūrėju, nes pasiryžęs kovoti ir griauti dėl pinigų, jis viską vertina vien pinigais ir nauda, tuo tarpu kūrėjo motyvacija – pats kūrybos procesas ir bendra gerovė, o ne pinigai. Vartotojas laimingas tuomet, kai bet kokiomis (leistinomis ar neleistinomis) priemonėmis pasiekia išorinių tikslų – prestižinių pareigų, kuo daugiau turtų, brangių daiktų ar prabangių namų.
Vartotojas – minios žmogus, jis pats nieko nesvarsto ir nesprendžia, o tiesiog seka diktuojamomis iš išorės tendencijomis. Jis seka, ką rašo, sako ar rodo masinio informavimo priemonės, gyvena jų sukurtoje realybėje ir galvoja taip, kaip pasako, nurodo ar pataria iš televizijos ekrano, žurnalo ar monitoriaus. Maža to, būtent tokią poziciją jis skaito pažangia, o laikraštinę nuomonę laiko savo nuomone. O vartotojo pasitikėjimas savimi grįstas tik jo atitikimu daugumai, turimais turtais, padėtimi visuomenėje ir aplinkinių reakcija į jį, ir jei tik jis netenka to, kas palaiko pasitikėjimą – jo pasitikėjimas savimi kaipmat žlunga.
Vartotojo gyvenimas pagrįstas nuolatiniais ateities lūkesčiais, iliuzinės laimės laukimu ir saviapgaule. O kadangi jo laimės akimirkos labiau primena trumpalaikės euforijos blykstelėjimus, jis mano, kad tikrai laimingas bus “kada nors ateityje“, kai: pabaigs mokslus, sukurs šeimą, susilauks vaikų, įsigis butą, išmokės skolas, išvyks gerai pailsėti, nusipirks prabangų automobilį, gaus gerą darbą, susimokės paskolą už namą, užaugs vaikai, susilauks anūkų, išeis į pensiją.. Ir visa tai “kada nors, kai..“, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę..
Siejantis savo laimę išskirtinai su materialiais daiktais žmogus anksčiau ar vėliau atsiduria situacijoje, kai supranta, kad jis turi daiktų, bet visa tai neturi gyvenimo prasmės. Ateina skausmingas giluminis suvokimas, kad pinigai ir daiktai nepakeis nuoširdaus bendravimo, meilės, draugystės, savitarpio palaikymo, kūrybinio polėkio, vienybės pojūčio džiaugsmo – kad tik tai gyvenime ir yra tikra ir prasminga.
Išorinis gerbūvis – toli gražu ne vidinė laimė, vartotojas niekada nejaučia gyvenimo pilnatvės, net jei ir sukaupia didžiausius turtus. Būtent todėl taip dažnai turtingi vartotojai bando užslopinti slegiantį vidinį tuštumos ir beprasmiškumo pojūtį svaigalais, palaidu parazitiniu gyvenimu, iššaukiančiu ar neadekvačiu elgesiu, pateikdami tai kaip “gražų“ gyvenimą, kurį sau gali “leisti“ tik turtingi.
Išsilaisvinti iš vartotojiško gyvenimo pinklių galima supratus vartotojiškos gyvenimo sistemos manipuliacijas žmonių sąmone ir atpažinus primetamus mąstymo šablonus, tikslus ir gyvenimo “idealus“. Jei tiksliau – reikia pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Taip pat reikia išmokti atskirti primetamus dirbtinus poreikius nuo tikrųjų žmogaus poreikių, suprasti galiausiai – kas yra žmogus ir kokia jo tikroji prigimtis.
Žmonės negimė vartotojais, ir tikrai ne visi pasiduoda tai vartojimo karštinei – tai dirbtinai diegiamas gyvenimo būdas, kuris užslopina tikrąją dvasinę žmogaus prigimtį. O iš tiesų kiekvienas žmogus gimsta Kūrėju – dvasingu, mylinčiu, turinčiu unikalius gebėjimus ir talentus bei prigimtinį poreikį vienytis ir kurti bendrai visų gerovei.
Akivaizdu, kad vartotojiška gyvenimo sistema yra destruktyvi, ir tai įrodo vis pasikartojančios sisteminės krizės. Todėl – buskime. Žadinkime savyje sąmoningą Žmogų-Kūrėją – tik tokie žmonės harmonizuoja, vysto, tobulina ir gerina šį pasaulį, o tuo pačiu ir keičia į gera mūsų visų bendrą gyvenimo realybę
