Apie vyrų atsakomybę

Moterys internete skundžiasi viena kitai: „Kodėl tiek mažai vertų, pasiruošusių prisiimti atsakomybę už šeimą, uždirbti pinigų, būti tvirtais ir vyriškais? Pati išsiskyriau, aplink mane pilna tokių pat išsiskyrusių, visų mano draugių skyrybų priežastis – vyro nenoras ką nors nuveikti šeimos labui. Jokio pasiaukojimo, vien tik „noriu”, „nenoriu”. Kur šiais laikais susirasti normalų vyrą? Vien egoistai aplinkui…”

Šiuolaikinės moterys baisiai mėgsta priekaištauti vyrams dėl „nenoro imtis atsakomybės”. Apie ją, šitą liūdnai pagarsėjusią atsakomybę, ir pakalbėkime: kas ji yra iš tikrųjų ir kam ji reikalinga vyrui.

Tačiau iš pradžių išsiaiškinkime kelis principinius momentus.

  1. Atsakingas gali būti tik už tai, ką pats kontroliuoji. Jeigu neturi svertų, kurių dėka galima valdyti objektą, reiškia atsakingu už to objekto darbą būti neįmanoma.
  2. Jeigu sprendimus už žmogų priima kitas, tai kaip jis gali būti atsakingas už kito žmogaus sprendimus?

Atsakomybė visada reiškia ir kažkokias teises. Atsakomybės ir pareigų be teisių nebūna, kaip ir negali būti jokių teisių be atsakomybės. Atsakomybės – tai antra teisių medalio pusė. Laivo kapitonas yra atsakingas už laivą ir įgulą, tačiau tuo pat metu gauna labai daug teisių: jis valdo įgulą, turi teisę priimti sprendimus, įsakinėti ir bausti už įsakymų nevykdymą.

Vyras, žengdamas į šiuolaikinę santuoką, iš esmės negauna JOKIŲ teisių. Šitas vyras turi aiškiai žinoti, kad egzistuoja 80-85% tikimybė, jog jo „šeima” neišgyvens ilgiau nei penkis metus. Atsižvelgiant į mūsuose įsigalėjusią praktiką atiduoti vaikus motinoms (98%) ir į faktą, kad ne mažiau kaip 70% buvusių žmonų aktyviai kliudo (ir labai sėkmingai) bendrauti vaikams su savo tėvu, galima daryti labai liūdną išvadą: vaikai mūsų šalyje tėvui nepriklauso.

Taip, tėvui formaliai suteiktos lygios teisės į vaikus, kaip ir motinai. Tačiau realybėje tėvo teisių beveik niekas neužtikrina. Tėvas, nuo kurio izoliavo vaiką, praktiškai niekaip negali pasipriešinti vaiko motinos savivalei. Geriausiu atveju teismas uždės buvusiai motinai baudą ir paskelbs nutarimą, leidžiantį tėvui bendrauti su vaiku kelias valandas per savaitę. Ir netgi šitas nutarimas nieko nevertas: teismo sprendimo nevykdymas gresia buvusiai žmonai minimaliomis baudomis.

Konstatuojame: TEISĖS tėvai neturi. Tėvai turi tik PAREIGĄ.

Moterys šioje vietoje mėgsta pasiginčyti: „Reikia būti normaliu tėvu, tada motina leis bendrauti su vaiku” arba „normali moteris niekada netrukdys vaikui bendrauti su normaliu tėvu”. Kitaip sakant, viskas priklauso nuo moters užgaidos. Teisės bendrauti su vaiku, gyventi su juo ir jį auklėti tėvas neturi. Šis klausimas priklauso nuo geros ar blogos moters valiosir to, kaip ji įsivaizduoja „normalumą”. Norės – leis pabendrauti, nenorės – neleis.

Tėvas neturi TEISIŲ, bet jam užkrauta „atsakomybė” – alimentų pavidalu. Teisių vyras neturi netgi tokiuose, atrodytų, akivaizdžiuose dalykuose, kaip alimentų kontrolė. Alimentus jis formaliai moka vaikui, tačiau neturi jokios teisės kontroliuoti, ar pinigai išties vaiką pasiekia.

Grįžkime prie taip vadinamos šiuolaikinės „santuokos”.

Įstatymai negarantuoja vyro investicijų į šeimą, juk viską, ką jis pats uždirbo ir atnešė į šeimą, galima padalinti teisme kaip „bendrai užgyventą” turtą, nors „bendrai gyventa” buvo 3 savaites.

Šiuolaikinė santuoka – akivaizdus vyrų mulkinimas teisių, pareigų ir atsakomybės sferose, privestas iki absurdo.

O mes juk žinome, kad atsakomybės be teisių nebūna.

Patriarchalinė santuoka stabiliai gyvavo tūkstančius metų be viso kito dar ir dėl to, kad buvo labai tiksliai subalansuotos kiekvieno šeimos nario teisės ir pareigos.

Leisiu sau priminti skaitytojams pagrindinius patriarchališkos santuokos principus:

  • Vyras aprūpina, saugo ir gina žmoną ir vaikus;
  • Vyras yra bendrų namų šeimininkas ir valdo šeimos resursus;
  • Vyras priima strateginius sprendimus už save ir visą šeimą;
  • Moteris ateina į vyro šeimą ir namus, priima jų taisykles ir besąlygiškai pripažįsta vyro vyresniškumą;
  • Moteris gimdo vyrui vaikus;
  • Moteris priima sprendimus savo kompetencijos ribose (taktiniai ūkiniai klausimai).

Tokiu būdu vyras turi daugiau valdžios svertų ir teisių negu moteris. Tačiau ir jo atsakomybė milžiniška. Atsakomybė už moterį, už palikuonis, jų apsaugą, gynybą, aprūpinimą.

Dabar šitas balansas stipriai suardytas. Moterys panaikino sau turėtas pareigas, atsikratė atsakomybės – kai kurios įgavo tiek akiplėšiškumo, kad visiškai atvirai deklaruoja, kad kaip žmona ji niekam nieko neskolinga, tačiau tuo pat metu atkakliai reikalauja iš vyro vis tų pačių patriarchalinių pareigų.

Moteris išsikovojo visą nesantuokinę ir ikisantuokinę seksualinę bei reprodukcinę laisvę, ji absoliučiai laisva pati rinktis santuokos sferoje, kada, su kuo ir kiek kartų gultis į lovą nebeturi jokios reikšmės. Nėra nei bausmių, nei visuomenės pasmerkimo, nei pačios moters atsakomybės. Jai niekas negali nieko nurodinėti – su kokiais vyrais ir kada grius į lovą. Tai kodėl moteris galvoja, kad po suartėjimo su ja, vyras staiga tampa jai kažką skolingas ar įsipareigojęs?

Moterų reikalavimas, kad vyrai priimtų sau „atsakomybę” – tai reikalavimas tapti labai patogiu, išnaudojamu idiotu: užsikrauti sau ant kupros kalną pareigų ir negauti mainais praktiškai jokių teisių. Būtent taip šiandien ir vyksta: bobelė kažko užsimanė, bobelė kažką sugalvojo, o atsakingas už visa tai vyras – finansuoja jos sumanymus savais pinigais, taiso klaidas, kažką stato, kažką remontuoja, aprūpina, dėl visiškai nesuprantamų priežasčių.

Žodį „atsakomybė” moterys dažnai naudoja nėštumo kontekste. Atseit, jeigu jau išsitraukei savo agregatą, tai buk malonus prisiimti atsakomybę. Galima būtų pakalbėti apie apsisaugojimo technologijas, kurių daugumą valdo būtent moterys, bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad moteris ir vėl neprisiima jokios atsakomybės už smagumus lovoje, vėl viską suverčia vyrui.

Vyksta toks sąvokų sukeitimas: vyro sutikimą gultis su moterimi pakeitė vyro sutikimu tapti tėvu („juk žinojo, kad nuo sekso vaikai gimsta”). Pačiai gi moteriai seksas ir su juo susijęs malonumas neužkrauna vyro atžvilgiu jokių pareigų. Juk iš tikrųjų, nejaugi moteris po sekso privalo pastoti, išnešioti, pagimdyti vyrui vaiką? Nieko panašaus. O štai iš vyrų moterys kažkodėl reikalauja atsakomybės už jų, moterų, asmeninį sprendimą permiegoti.

Prieš porą šimtų metų faktiškai neegzistavo kontacepcija, ankstyvoji nėštumo diagnostika, nebuvo įteisinti abortai. Ir vyrai su moterimis suprato, kad gali atsirasti vaikas. Santuoka reiškė be viso kito dar ir savanorišką abiejų sutuoktinių ryžtą „gimdyti iki pergalės” – „kiek Dievas duos”.

Šiuolaikinės moterys visiškai kontroliuoja su pastojimu susijusius reikalus, jos puikiai informuotos, įvaldžiusios apsisaugojimo ir nėštumo nutraukimo technologijas, įstatymai joms garantuoja teisę vienašališkai, be vyro sutikimo ar net be jo žinios priimti su vaikais susijusius sprendimus. Moteris gali paslapčia nuo vyro saugotis, o tasai veltui švaistys savo reprodukcines pastangas, siekdamas užmegzti palikuonį. Moteris, priešingai, gali meluoti apie „saugias dienas”, išgertus vaistus ar net nevaisingumą, o paskui „netikėtai” pastoti. Moteris gali pagimdyti ir net neinformuoti apie tai biologinio vaiko tėvo. Moteris gali pasidaryti abortą ir nieko nepasakyti nužudyto vaiko tėvui. Moterys gali viską. Ir ramiausiai tai daro.

O iš vyrų reikalauja „atsakomybės”. Vien tik dėl to, kad ABIEM SUTIKUS atsigulė su vyru į lovą.

Bjauriausia yra tai, kad šis apgailėtinas teisių ir atsakomybės disbalansas egzistuoja ne vien iškreiptoje mūsų naujojo matriarchato laikų moterų vaizduotėje, bet ir įtvirtintas įstatymais.

Anksčiau ar vėliau šitas nukrypimas turės būti pašalintas.

Jeigu vyras neturi teisės spręsti jokių klausimų, susijusių su vaikų gimdymu, tai ir jokių pareigų negali turėti. Moteris nusprendė – moteris ir atsakinga.

Tėvystė turi vėl tapti, kaip buvo anksčiau – savanoriška, o ne prievarta ar apgaule įbrukta. Tik tada galima kalbėti apie atsakomybę. Tėvų teisės į bendravimą su vaikais turi būti iš tiesų lygios, o ne vien ant popieriaus surašytos. Jeigu tėvai moka alimentus – jie turi pilną teisę žinoti, kaip būtent išleidžiami šie pinigai – skiriami vaikui ar linksmai kelionei su nauju vyru į Maldyvus.

Vyras neprivalo atsakyti už sprendimų, kurių jis nepriėmė, pasekmes. Tačiau šiuolaikinės moterys, aršiai siekiančios visur ir viskame dominuoti, kaip tik labai mėgsta priimti sprendimus, diktuoti vyrui, ką tasai turi daryti, o prasto ar tragiško rezultato atveju – visą kaltę suversti jiems. O jeigu rezultatas patenkinamas, tai moteris drąsiai priskirs visus nuopelnus sau, vėl išstumdama vyrą už borto.

Nuostabi lyčių lygybė mums gavosi kažkaip visai nepastebimai ir netikėtai…

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *