Ar galima sukurti harmoningus santykius poroje, neišsprendus savo vidinių problemų? Daugeliui sunku atsakyti į šį klausimą. Tačiau paskutiniu laiku vis daugiau žmonių mano, jog artimi, nuoširdūs santykiai gali išgydyti bet kokias širdies žaizdas.
Pasitaiko nemažai porų, kuriose jis arba ji atsiskleidė ir pasikeitė į geresnę pusę. Galbūt visa esmė nuoširdžiame partnerio troškime padaryti taip, kad artimam žmogui su juo būtų gerai?
Dauguma žmonių konfliktų metu pasąmoningai elgiasi taip, kaip kitados elgėsi tėvai. Taip surėdė gamta – į suaugusį gyvenimą žmogus atsineša lytinius vaidmenis, požiūrį į gyvenimą, netgi iš vaikystės žinomus žodžius ir intonacijas. Pakanka šiek tiek save patyrinėti ir iš karto paaiškės, kaip besiaiškinant santykius staiga tavyje „įsijungia” mama arba tėtis. Partnerio adresu pasipila tie patys nemalonūs žodžiai, pateikiami nuo vaikystės pažįstami argumentai, t.y. viskas vyksta pagal tą patį scenarijų, kuris buvo naudojamas kitados tėvų šeimoje.
Mėgdžiojime nėra nieko baisaus iki to laiko, kol tie scenarijai neužvaldo gyvenimo. Jeigu iki susitikimo su mylimu žmogumi nebuvo priežasties abejoti savo teisumu ir teisingu požiūriu į gyvenimą, tai tą žmogų sutikus, būtina suvokti, jog tai puikus šansas tapti laisvesniu. Artimas žmogus turi savyje nuosavą patirtį ir nereikia pamiršti, kad šeimą jis turėjo visiškai kitokią.
Daug kas pasąmoningai bando pritempti kitą žmogų prie savo vaizdinių ir idealų. Jeigu laiku suvoksime šią pavojingą iliuziją ir išmoksime priimti žmogų su visu jo neidealumu, užmegzti kontaktus su kitais bus žymiai lengviau. Neretai viskas vyksta pagal tokią schemą: džiaugsmas dėl to, kad susiradau bendramintį (kaip iškart paaiškėjo), o paskui – susierzinimas dėl to, kad požiūriais sutampa vis rečiau ir rečiau. Vertėtų pamėginti pažvelgti į save artimo žmogaus akimis ir suvokti, jog būtina maksimaliai išsilaisvinti nuo praeities rėmų. Tvirtus santykius sukuria tas žmogus, kuris išmoko mylėti tikrą žmogų, o ne išgalvotą – su visais tikrojo žmogaus troškimais ir įsitikinimais.
Sudėtingą susiliejimo stadiją išgyvena praktiškai visos poros. Bet jeigu ji užsitęsė, santykiuose atsiranda diskomfortas, susijęs su laisvės apribojimo jausmu. Dviem žmonėms vis tiek nepavyks kvėpuoti viena krūtine – šitą dalyką būtina tvirtai įsisąmoninti. Poreikis pririšti, pritvirtinti mylimą žmogų prie savęs – tai vidinių problemų pasekmė, liguistas švelnumo ir meilės deficitas.
Jei likimas padovanojo žmogų, kuris jus pasirengęs nešioti ant rankų, reikia paprasčiausiai džiaugtis, užuot laikius tą žmogų tablete, išgydančia nuo kančių. Niekas nežino, kaip toliau klostysis santykiai. Jei santykių pradžioje žmonės gali ištisas paras būti drauge, tai vėliau viskas gali pasikeisti. Pavyzdžiui, vienam iš partnerių pasiūlys darbą, kuris atims didžiąją laiko dalį. Kitam nieko neliks, kaip tik susitaikyti su faktu, kad dėmesio iš mylimojo susilauks mažiau. Svarbiausia – nepulti savęs gailėti, o pasistengti lengvai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, nepraradus savo ypatingumo.
Neretai pasitaiko, kad po susiliejimo vienas gyvena normaliai, o kitas gyvena ne savo, o pirmojo, stipresnio partnerio gyvenimą. Tokioje situacijoje negali būti jokios kalbos apie harmoniją. Žmogui visada būtina leisti pasilikti savos norus ir savas pažiūras.
Neretai, atsigręžę į savo nepavykusį savo tėvų gyvenimą, drauge gyventi nusprendę žmonės tvirtina, kad jų santykiai bus kitokie. Jiems norisi pabėgti nuo tėvų elgesio modelio, jiems atrodo, kad nuo vaikystės traumų išgelbės jų pačių nauja šeima. Tačiau praeitis įtakoja žmogų pakankamai stipriai, dėl to geriausia viską paleisti, nekankinant savęs tokiomis analogijomis, kaip: „vyras elgiasi taip pat, kaip tėtis elgėsi su mama”. Į santykius reikia įnešti kuo daugiau kažko savo, kurti savas tradicijas ir jas plėtoti, t.y. kurti savo šeimai atskirą scenarijų.
Nauji santykiai, žinoma, nepanaikins per sekundę visų kompleksų ir neurozių. Neįmanoma pasirašyti kontrakto: „Tu su manimi būsi toks, o aš būsiu tokia”. Visoms permainoms reikia laiko. Permainos – šalutinis santykių produktas. Po permainų atrandame vienas kitame kažką naujo. Ir taip – visą gyvenimą.
