Papasakosiu apie modelį, pagal kurį užmezgame santykius ir galiausiai patenkame į krizę.

Mes užaugome pasakose ir svajojame įsimylėti kartą ir visiems laikams. Ir nieko nuostabaus. Kas norėtų išgyventi sunkų skyrybų procesą, skausmingą išsiskyrimą? Visi mano, kad ši santuoka truks ilgai ir santykiai bus bent jau patenkinami. Kai pradedate su kuo nors susitikinėti, apie ką tuo metu galvojate? Užsirašykite tas mintis ir perskaitykite po poros savaičių.

Pirmas etapas. Susiliejimas

Tas mielas puokščių-saldainių metas… Žmonės paprastai labai greitai susieina, kai turi bendrų interesų ar skaudžių taškų. Pavyzdžiui, abu persikėlė iš to paties miesto į kitą šalį arba abu ką tik baigė santykius su ankstesniais partneriais.

Bet kokia bendra tema, kuri mus įkvepia ir daro stipresniais, palengvina bendravimą. Tokia istorija labai lengva pasiremti ieškant palaikymo. Mes juk suprantame vienas kitą. Daugelis žmonių nori trokšta, kad juos iš karto suprastų iš pusės žodžio. Norisi bent jau tokio supratimo iliuzijos.

Štai taip ir klostosi įsimylėjimo etapas, kai žmonės prilimpa vienas prie kito. Kai nori būti geru kitam. Kai nustumi savo poreikius į šalį, o tavo partneris – kaip oras, kuriuo kvėpuoji. Tu jam viską atleidi. Visos keistenybės ir visi judviejų skirtumai atrodo mieli. Jis eina į krepšinį ir tu eini į krepšinį. Tu tiki, tu žaviesi, tu susilieji. Tu prarandi save ir to net nepastebi. Juk taip gera būti kartu.

Antras etapas. Separacija

Išaušta rytas, tu pabundi ir galutinai supranti: „Mes skirtingi.“ Tavęs visiškai nedomina krepšinis. Tau atrodo kvaili visi tie sirgaliai ir jų stebimos rungtynės. Dėl to ir tavo partneris tampa neįdomus.

O kur viskas dingo? Ar meilė jau pasibaigė?

Ne, meilė nesibaigė. Tu tiesiog pasisotinai bendravimu su partneriu ir pajautei poreikį atsiskirti, tapti kitokia. O tavo partneris galbūt irgi pajautė tą patį poreikį. Tapti atskira asmenybe. Tapti „aš + tu“.

Jei separacija nuo tėvų žmogui nepavyko, jam bus sunku ir su partneriu. Bus poreikis atsiskirti, tačiau nebus išugdytų įgūdžių. Būtent tai ir sukelia skausmą.

Atsiskyrimas tai ne santykių nutraukimas, o perėjimas į kitokią bendravimo formą, kitą jo lygį. Anksčiau buvo štai taip, o dabar – kitaip. Dabar, jūsų pasaulio suvokime, esate jūs, atskiras, nepriklausomas asmuo, ir yra jis, kitas žmogus. Jūs abu esate skirtingi, saviti. Ir dabar turite išmokti bendrauti priimdami savo skirtingumą ir nepanašumą.

Tačiau tai padaryti gali būti sunku, kadangi Mes – tai jėga. Kaip palyginime apie šluotą: jos negalima sulaužyti visos, bet galima sulaužyti šakelę po šakelės.

Kai nėra separacijos nuo tėvų patirties, kyla didelė atsiskirti nuo partnerio ir būti savimi. Todėl atsiskyrimas įvyksta susikaupus frustracijai – skausmingoms patirtims ir pykčiui. Kai jų susikaupia pakankamai, žmogus nusprendžia keistis, pateikti pasauliui ir partneriui savo unikalumą ir individualumą.

Būti kitokiu, ne tokiu kaip partneris – baisu. Tačiau poreikis yra. Kyla interesų konfliktas: noriu būti su tavimi ir noriu būti savimi. Mintyse tupi introjektas: „Mama tavęs nemylės, jei nedarysi taip, kaip ji nori.“ Ir tada paaiškėja, kad žmogus turi dvi kraštutines galimybes: toleruoti, pakęsti, priimti arba nutraukti santykius.

Ką daryti, jei atpažinote save ir savo situaciją?

Ieškokite palaikymo ir patvirtinimo, kad būti kitokiam yra normalu. Skirtingi žmonės su skirtingais poreikiais tampa nuostabiomis poromis.

Jei nustojote ką nors daryti kartu, tai nereiškia, kad jausmai pasibaigė. Tai gali reikšti, kad jūsų ritmas skiriasi, tačiau nepaisant šio skirtumo, jums vis tiek patinka susitikti ir leisti laiką kartu.

Jei nerimaujate, kad nustojote daryti tai, ką darėte prieš penkerius metus, atsižvelgdami į naujas aplinkybes, ieškokite kitų dalykų, kuriuos galite nuveikti kartu.

Jei išmoksite lengvai priimti naujas aplinkybes ir atsirandančius skirtumus, atsidursite naujame santykių etape, aukštesniame lygmenyje.

Kartais santykiuose svarbu šiek tiek atsiriboti, kad pamatytumėte savo partnerį ir save naujomis akimis ir atsižvelgtumėte į tai, ką pamatėte.

.