Anksčiau kažkaip visai ramiai žvelgiau į pelėsį. Žinoma, niekada nevalgiau visiškai supelijusios duonos, bet jei pastebėdavau pelėsį ant kepalo, ramiai nupjaudavau jį ir suvalgydavau duoną be jokių problemų.

Tačiau kažkuriuo metu pasigirdo įvairių siaubo istorijų, o žmona nuolat mane gąsdina, kad jei suvalgysiu pelėsio, man ateis galas. Ar tikrai tai tiesa?

Štai ką „sako“ apie tai internetas…

Kai pelėsis patenka į organizmą per duoną, jis praranda prieigą prie deguonies, taigi ir gebėjimą daugintis. Tačiau jis turės daug laiko palikti savo metabolizmo šalutinį produktą – miotoksiną – ant skrandžio gleivinės.

Viename supelijusios duonos gabalėlyje gali susikaupti didelis miotoksino kiekis. Kepenys gali pakankamai gerai susidoroti su nedideliais kiekiais, tačiau dideli krūviai sukelia cirozę. Viskas prasideda nuo stipraus apsinuodijimo, kurį lydi viduriavimas ir dehidratacija.

Tolesnis miotoksinų kaupimasis išprovokuoja ląstelių mutaciją. Ne, ne tą mutaciją, kuri leidžia tapti Supermenu ar zombiu, o tą, kuri sukelia uždegiminius procesus ir vėžį.

Alergiškiems žmonėms situacija blogiausia. Tokiems žmonėms pelėsis beveik garantuotai sukels audringą alerginę reakciją – anfilaksinį šoką ir angioneurozinę edemą. Kelionė į ligoninę neišvengiama.

Smulkiausios pelėsio sporų dalelės gali patekti į plaučius per kvėpavimo takus. Tai sudaro palankiausią aplinką augimui, o tai gresia bronchinės astmos išsivystymu.

Po viso to mane tiesiog suglumino išvada: „Atidžiai apžiūrėkite savo duoną. O jei nepasisekė ir teko netyčia suvalgyti supelijusį gabalėlį, bėkite į vaistinę. Skrandžio plovimas taip pat nepakenktų – geriau nei kelias savaites praleisti ligoninėje.“

Jūs rimtai? Gal tai tiesiog kažkoks perdėjimas?

.