Ar verta gyventi komforto zonoje?

Kiekvienas iš jūsų gali pasakyti, ar jam šiuo metu komfortiška, ar ne. Būtent iš čia mes traukiame atsakymus į klausimą: „Kaip gyveni?“ Iš mandagumo mes visuomet atsakome: „Gerai“. Tačiau net ir būdami nuoširdūs, mes atsakome vienu žodžiu, reiškiančiu „ar aš jaučiuosi komforto zonoje“. Mes sakome: „puikiai“, „gerai“, „normaliai“ arba „pusė bėdos“, „ kažkiek negaluoju“, „nieko gero“. Tik mes, klausdami žmogaus, kaip jis gyvena, visiškai natūraliai nustembame išgirdę atsakymą: „blogai“ arba „sunkiai“. Mes iškart klausiame: „O kodėl?“. Tarsi būti diskomforte visuomet yra blogai.

Mes tuoj pat pasiruošę duoti krūvą patarimų, nes mums viskas atrodo labai paprasta. Ir labai natūralu, kad blogai žmogui neturi būti. Tai reiškia – normalu, kad žmogui būtų komfortiška. Ir nenormalu, kad jis jaustų diskomfortą – čia jau reikia tuoj pat įsikišti ir tą komfortą atstatyti.

Pažiūrėkime, kas svarbu komforto ir kas svarbu diskomforto būsenose.

Banalu sakyti, kad žuvis ieško, kur giliau, o žmogus ieško, kur geriau. Tai yra, jis iš tiesų dažniausiai siekia komforto, o priemonės gali būti labai plataus diapazono: nuo patogesnio pasisukimo lovoje miegant iki sodybos, atitinkančios jūsų reikalavimus, paieškos.

Reakcija į posakį „man blogai“ pas mus yra žaibiška. Visai natūralu, kad išgirdusios, jog jūsų draugė patiria nemalonumus – ją apgavo vyras, apšaukė darbe, neklauso vaikas – jūs imate guosti ją arba net aktyviai imatės priemonių jai išgelbėti: „Pasidažyk, pasipuošk, eime apsipirksime, nueisime į SPA, į masažą, pasportuok, susirask naują draugą – ir pamatysi – viskas tau praeis!“ O jeigu problemos mąstysenoje,- tai „Tiesiog mąstyk pozityviai, neimk į plaučius, nekreipk dėmesio, šypsokis savo atspindžiui – ir pamatysi – tau viskas bus puiku!”

Visa tai yra gryna tiesa, jei kalba eina apie stabilius gyvenimo laikotarpius. Tai reiškia – apie laikotarpius, kai mes neaugame, nesivystome, nesikeičiame. Tuomet veikia pusiausvyros dėsnis, kurio matas – diskomforto ir komforto laipsnis. Beje, mokant įsiklausyti į save patarimai mums dažniausiai ir nereikalingi, o išklausome mes jų daugiau iš mandagumo ir dėl poreikio būti išgirstais.

Mes patys gerai jaučiame: štai tai man malonu, o štai antai – ne. Nesvarbu, ką apie tai sako dizaineriai, jums gali atrodyti, kad virtuvei labiau tinka žalsva spalva, o ne oranžinė. Dizaineris sako: oranžinė skatina apetitą, o žalsva atmuša. O jums norsi būtent žalsvos, nes oranžinėje jūs jaučiate diskomfortą. Dizaineris negali jausti pasaulio taip, kaip jaučiate jūs, ir jūsų asmeninė komforto zona pasibaigia ten, kur prasideda dizainerio įsitikinimai.

Mus supa aibė patarimų, ignoruojančių mūsų komforto zoną: kaip dažyti sienas, kaip pagal fengšui sustatyti baldus, kaip rengtis, ką valgyti, kiek judėti, kaip kvėpuoti ir kiek miegoti. Išvystomi standartai, kurie nustato, kokiuose rėmuose turi būti mūsų ūgis, svoris, nuotaika, kaip mes turime mąstyti ir kokios apimties turi būti mūsų atmintis. Jie remiasi statistika ir palyginimais. Tačiau visa tai, ką atranda statistika – tai tiesa apie neegzistuojantį vidurkį, t.y. apie fikciją. Realus jūs, arba jis, arba ji – tai ne fikcija, o individai su skirtinomis komforto zonomis.

Jausti savo komforto zoną yra svarbu ir to galima išmokti. Su amžiumi žmogus vis mažiau klauso patarimų apie tai, kas jam turi būti komfortiška. Pavyzdys: kai kurie žmonės, sulaukę brandaus amžiaus, atranda, kad, tarkime, bet kokią veiklą jie gali tęsti ne daugiau dvidešimties minučių. Ir tegul aplinkui prasidės pasaulio pabaiga – jie vis vien gers kavą tik dvidešimt minučių, bendraus tik dvidešimt minučių, o po dvidešimties minučių išjungs bet kokią muziką. O kitam žmogui tai gali būti valanda, trečiam gi – para. Nukrypstant nuo savo komforto zonos, žmogus jaučia diskomfortą. Ar tai visuomet blogai? Kartais blogiau yra pabėgti nuo diskomforto. Mes darome tai, kai bijome pasikeitimų.

Kai embrionas plaukioja mamos gimdoje, jis gyvena reliatyvaus komforto sąlygomis. Tačiau kai prasideda gimdymas, jam pasidaro labai sunku – trūksta deguonies, jį spaudžia stiprūs gimdos raumenys, jam reikia lįsti lauk pro siaurą tunelį. Be šito diskomforto jis negimtų. Ir ateityje, kai žmogus ima keistis, augti, kai patiria transformaciją, išgyvena amžiaus krizę – jis jaučia tokį pat diskomfortą.

Norėdamas išvengti šito diskomforto, žmogus gali susikurti problemą, kurios esmė – išlaikyti „status quo“, t.y. nesikeisti. Nepasitikintis savimi vaikas ima jausti galvos skausmus ir vemti, kai iš normalios mokyklos patenka į licėjų. Jam taip bloga, kad tėvai jį išvis palieka mokytis namuose. Atsidurti tarp gabių mokinių jam – per didelis iššūkis, sukeliantis diskomfortą: „Tu nesi pats geriausias“. Vemdamas ir kentėdamas skausmus jis išvengia šio diskomforto.

O štai tėvai, kurie labai bijo atsiskirti nuo savo paaugusio vaiko. Jiems išsivysto keista bejėgiškumo būsena, kuriai gydytojai neranda aiškios priežasties, tačiau jai tiesiog būtina vaikų priežiūra. Tai – ne simuliacija, tačiau už šios ligos akivaizdžiai „prasišviečia“ vienatvės baimė.

Diskomfortas, kurį patiria kiekvienas žmogus, pradedantis rytais bėgioti, lįsti po šaltu dušu, aktyviai medituoti – tai kaina į po to užplūstančią komforto būseną. Norėdamas išvengti diskomforto – ak, kaip saldu rytais pamiegoti, ak, kaip nesinori lįsti į šaltą vandenį- ak, kaip sunku medituoti – žmogus susilaukia didesnio diskomforto – artėja medžiagų apykaitos ligos, genda nuotaika, teršiasi organizmas.

Ar visa tai neprieštarauja „komforto zonos“ principui? Argi nekalbėjome mes pradžioje, kaip svarbu jausti savo malonumo ir nemalonumo būsenas? O jei svarbu, argi neturėtumėme mes likti šiltoje lovoje, senoje mokykloje, tėvų namuose, ir suvalgyti dar vieną spurgą, nes mums tai taip malonu?

Atkreipkime dėmesį: jei mes kalbame apie pasikeitimo būseną, diskomfortas yra neišvengiamas. Jei jūs norite palaikyti status quo – jūs reikalas, likite savo lovoje, su savo dieta ir su tais žmonėmis, prie kurių pripratote. Tik turėkite omenyje: fizikos dėsniai sako, kad netgi labai stabilios sistemos po truputį ima virsti nestabiliomis, t.y., pamažu yra.

Ramus ežeras be nutekėjimo anksčiau ar vėliau virsta pelke. Galbūt todėl gyvenime verta visą laiką profilaktiškai atlikti bent minimumą veiksmų, kurie gal ir nėra labai komfortiški, bet padeda mums vystytis?

Tačiau kartoju: kam patinka pelkė, tegul joje ir lieka.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *